Įžvelgia archeologinių tyrimų būtinybę

P.Vaniuchinas įsitikinęs – Salantų dvaro sodybos teritorijoje būtina atlikti tyrimus ir siekti, kad dvaro sodyba būtų pripažinta kaip kultūros vertybė.

Atrado herbinių koklių

P. Vaniuchinas nukastoje teritorijoje aptiko kampinių, karnizinių ir plokštinių glazūruotų koklių dalių, keramikos, plytų, glazūros, stiklo liekanų. Labiausiai jį nustebino aptiktos krosnies koklių liekanos, ant kurių matyti herbinio skydo skraistės.

“Virš skydo - groteliniai šalmai su karūnomis, o šalmo papuošale pavaizduotas Vainų giminės ženklas - heraldikos simbolis „Trąby“ – Trys ragai - bei šalia išspausdintos raidės. Tai yra unikalus radinys, kuris galėtų užduoti daug klausimų istorikams. Koklis yra pirmasis radinys, patvirtinantis didikų Vainų giminės buvimą Salantuose XVII a. Iki šiol apie juos buvo žinoma tik iš rašytinių šaltinių. Istorinės vertybės radimas tik patvirtina, jog Vainų dvaras stovėjo ant Salantų miesto kalno netoli Nepriklausomybės dešimtmečio paminklo”,- įsitikinęs salantiškis.

S. Vainos jungtinio herbo detales jau anksčiau ištyręs kraštotyrininkas priminė, kad antkapinės S. Vainos plokštės nuolaužos, kurioje buvo ir herbinis skydas, praėjusio šimtmečio antroje pusėje buvo aptiktos Salantų bažnyčioje ir po kiek laiko perduotos tuometiniam vietiniam kolekcionieriui Aleksui Gapanavičiui, po kurio mirties jos pradingo.

„Plokštės centre buvo įkomponuotas jungtinis Stanislovo Vainos herbinis skydas su papuošimais ir trimis kalavijais po juo. Herbo skydas – padalytas į keturis laukus. Pirmame skydo lauke buvo Trijų ragų, antrame – Kirvio, trečiame – Dvigubos lelijos ir ketvirtame – Radvano herbai“,- pasakojo P. Vaniuchinas, kuris dar besimokydamas Salantuose persipiešė ir aprašė LDK virtuvininko Stanislovo Vainos jungtinį herbą. Salantiškio atrastuose koklių fragmentuose taip pat matosi Trys ragai ir Dvigubos lelijos vaizdinys. Tai leidžia spėti, jog radiniai gali siekti XVII a. Anot salantiškio, tikėtina, jog šioje vietoje tikrai galėjo būti senasis miesto dvaras.

Paulius Vaniuchinas jau prieš dvejus metus kreipėsi į kultūros institucijas, kad buvusio Salantų dvaro teritorijoje būtų atlikti tyrimai.

P. Vaniuchinas pasakojo, kad tokių herbinių koklių Lietuvoje nėra rasta daug. Panašių herbinių koklių rasta Žemaičių vyskupų rezidencijos Alsėdžių dvare, Valdovų rūmuose, Biržų pilyje ir panašiai. „Herbinių koklių krosnys anais laikais būdavo ne tik funkcinis ir dekoracinis, bet ir reprezentacinis dvaro akcentas“,- pasakojo kraštotyrininkas, pridurdamas, jog ne visi dvarininkai tuo laikmečiu galėjo leisti sau turėti tokias koklines krosnis.

Salantų senoji istorija – mažai žinoma

Istorinių šaltinių apie Salantų istoriją nėra gausu, o Salantų dvaro parko teritorija archeologų visiškai netyrinėta. Pasak istorinių šaltinių, manoma, kad Salantai buvo įsikūrę pietvakariniame miesto pakraštyje netoli arba šalia Gaidžio kalno. Pirmą kartą Salantai paminėti 1556 metais, kaip Skilandžių dvaras, o apie 1638-uosius Skilandžiai pradėti vadinti dviem vardais - Skilandžiai, kitaip – Salantai, ir apie 1640 m. miestelis pradėtas vadinti tik Salantais. Apie 1626 m. iš Zigmanto III Vazos arklininko Mikalojaus Pasamovskio Skilandžius įsigijo Žemaitijos seniūnė Elžbieta Valavičienė, o jau 1631 metais ji padovanojo Skilandžių dvarą savo sūnui iš pirmos santuokos LDK virtuvininkui Stanislovui Vainai.

Herbinių koklių likučiuose pasimatė S. Vainos jungtiniam herbui būdingų fragmentų - Trys ragai ir Dvigubos lelijos.

Anot P. Vaniuchino, jei tikėtume tuo, kad Salantai anksčiau buvo įsikūrę pietvakariniame pakraštyje netoli arba šalia Gaidžio kalno, tai S. Vainos valdymo metu Salantai kūrėsi dabartinėje teritorijoje ant kalno. Didiką Stanislovą Vainą iš dalies būtų galima laikyti naujųjų Salantų įkūrėju. Archeologiniai tyrimai, anot kraštotyrininko, galėtų praplėsti žinias apie senąją Salantų miesto istoriją. Tuo labiau, jog nukasus apie pusmetrį žemės sluoksnio šalia skardžio rengiamuose takuose pasimatė akmeniniai pamatų fragmentai. Tai dar labiau įrodo archeologinių tyrimų būtinybę ateityje šioje Salantų parko dalyje. “Kas žino, gal tie pamatai iš dar senesnių laikų – o gal čia būta piliakalnio?“ - svarstė kraštotyrininkas, kuris apie piliakalnio idėją Salantuose ne kartą pagalvojęs ir diskutavęs apie tai su Kretingos muziejaus istorijos skyriaus vedėju Juliumi Kanarsku.

Tikisi paveldosaugininkų dėmesio

Prieš dvejus metus, 2011-aisiais, P. Vaniuchinas kreipėsi į Kultūros ministeriją bei Kultūros paveldo departamentą, kad buvusioje Salantų dvaro sodybos teritorijoje būtų atlikti tyrimai, sudaryta sodybos teritorijos schema, atlika fotofiksacija, nustatyta dvaro sodybos data ir kad dvaro sodyba būtų pripažinta kaip kultūros vertybė ir įtraukta į apskaitą. Po dvejus metus trukusio susirašinėjimo šis prašymas buvo patenkintas iš dalies. 2013 m. Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos pirmosios nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos posėdyje buvo priimtas nutarimas, kad rengiant Salantų vietovės apskaitos dokumentaciją Salantų dvaro sodybos fragmentai, susidedantys iš dvaro rūsio, parko fragmentų, paminklo Nepriklausomybės dešimtmečiui, bus įtraukti į vietovės teritoriją bei bus įvardintos šios vietovės vertingosios savybės. Nors Salantų dvaro sodybos fragmentai nebus atskirai įrašyti į Kultūros vertybių registrą, tačiau jie bus įtraukti į Salantų vietovės teritoriją, kuri jau yra Kultūros verybių registre ir jai taikoma apsaugos zona. P. Vaniuchinas tikisi, kad paveldosaugininkai atkreips dėmesį į archeologinių radinių radimvietę ir ji ateityje bus ištirta bei galiausiai pateks į Salantų vietovės teritoriją. Anot jo, būtų labai įdomu, kad archeologai tyrinėtų daug metų neliestus žemės plotus senojoje Vainų dvarvietėje, nes tik archeologai gali atrasti daugiau vertingų daiktų, atskleisiančių dar nežinomas dvaro savininkų gyvenimo detales. Ši vieta palanki tyrimams: teritorija neprivatizuota, derinant leidimus kasinėti, nereikėtų gauti savininkų sutikimo. Anot salantiškio, išlikę dvaro rūsiai galėtų būti pritaikyti lankytojams, o virš jų šiuo metu esančiame pastate galėtų įsikurti bendruomenės namai arba galėtų būti įsteigtas Salantų kraštotyros muziejus. “Salantų dvaro sodybos fragmentus ir parką yra būtina išsaugoti ateities kartoms, bet tai yra ne vien tik mano asmeninis reikalas. Tuo turėtų pasirūpinti Salantų miesto seniūnija, tuo turėtų rūpintis ir Salantų miesto bendruomenė, o archeologinius tyrimus turėtų inicijuoti Kretingos rajono paveldosaugininkai”,- teigė P. Vaniuchinas.