Kaip JAV prezidentas Vilsonas krimto Lietuvos istoriją

Pasibaigus karui, JAV prezidentas T. V. Vilsonas 1918 m. sausio 8 d. paskelbė garsiąją keturiolikos punktų Tautų apsisprendimo chartiją, kurioje aiškiai įvardijo: laisvės niekas nedovanoja

Iš pirmo žvilgsnio šis JAV prezidento paskelbtas dokumentas atrodė labai demokratiškas, nes skelbė, jog visos tautos turi teisę į apsisprendimą ir nepriklausomybę. Tik gyvenimo praktika buvo gerokai sudėtingesnė. Nemažą dėmesį JAV prezidentas skyrė daugiausia nuo karo nukentėjusiai Rusijai.

Galingiausios valstybės vadovas tuomet tikėjo, kad turi susikurti nepriklausomos Suomijos ir Lenkijos valstybės, o apie Baltijos valstybių nepriklausomybę jokiame tarptautiniame dokumente nebuvo užsiminta. Savo nepriklausomybę Baltijos tautos turėjo išsikovoti pačios.

Savo knygoje "Aisčių pasaka" rašytojas Bernardas Aleknavičius šiam istorijos puslapiui skiria nemažai dėmesio, todėl nepraleidome progos ir paprašėme knygos autoriaus atsakyti į keletą klausimų.

-JAV prezidento paskelbta Tautų apsisprendimo chartija tarsi atrišo tautoms rankas siekti laisvo ir savarankiško gyvenimo?

- Šis dokumentas suteikė pagrindą anuliuoti Didžiosios Lietuvos ryšius su Rusija, o Mažosios Lietuvos - su Vokietija. Aktyvesnės tautos šiuo dokumentu ir suskubo laiku pasinaudoti. 1918 metų vasario 16 d. Lietuvos Taryba atkūrė Lietuvos valstybę su sostine Vilniumi, o lapkričio 30 d. Mažosios Lietuvos Tautinė Taryba Tilžėje jau skelbė: "Reikalaujame mes, remdamies ant Vilsono Tautų paties apsisprendimo teisės, priglaudimą Mažosios Lietuvos prie Didžiosios Lietuvos“.

Bernardas Aleknavičius

Tai buvo tautos dvasinė išraiška, kurią dar reikėjo ne tik paskelbti, apginti, bet ir įgyvendinti.

- O kam tuo metu Europoje galėjo rūpėti Lietuva?

- Sukruto aktyviausieji Didžiosios ir Mažosios Lietuvos lietuviai. Jau ir kiek anksčiau, dar karo metais, Juozas Gabrys-Paršaitis Šveicarijos Lozanoje buvo pradėjęs leisti vokiečių, prancūzų ir anglų kalbomis informacinį biuletenį "Lietuva". Jam talkino iš Mažosios Lietuvos kilęs Mikelis Ašmys, daug padėjo šveicaras Juozas Eretas. Atskiruose leidinio numeriuose sužaižaruodavo Vydūno Tėvynės meilės ugnis.

- Ar galėjo turėti didesnės įtakos tokie leidiniai?

- Skaitydami informacinį biuletenį "Lietuva", Europos valstybių diplomatai ir valstybių vadovai pradėjo suvokti, jog amžių istorijoje yra buvusi ir galinga Lietuvos valstybė, kurią suvienijo karalius Mindaugas. Sužinojo tai, kas kiekvienam lietuviui gerai žinoma: Lietuvos Didysis kunigaikštis Vytautas kartu su savo pusbroliu Lenkijos karaliumi Jogaila laimėjo vienas didžiausių tų laikų kautynes prie Žalgirio ir sustabdė Kryžiuočių ordino tolimesnį grobuonišką skverbimąsi į Rytus.

- Kada lietuvos patriotams kilo sumanymas praplėsi JAV prezidento žinias apie mūsų šalį?

- Kai biuletenio "Lietuva" leidėjai sužinojo, kad JAV prezidentas Tomas Vudras Vilsonas rengiasi vykti į Paryžiaus taikos konferenciją, kur bus sprendžiamas ir naujai besikuriančių valstybių likimas, mūsiškiai greitai suprato, kad reikia skubėti. Tačiau Lozanoje leidžiamo biuletenio "Lietuva" komplekto prezidentui juk neįteiksi? Reikia kitokios knygos.

- Ir kokia knygą pavyko parengti?

- Didelis Kristijono Donelaičio kūrybos gerbėjas ir "Metų" leidėjas kunigas Antanas Milukas, suradęs savo bičiulio kunigo Antano Jusaičio anglų kalba parašytos "Lietuvos istorijos" rankraštį, atėjo į "Žvaigždės" redakciją pas Juliją Pranaitytę. Pašnekesys ilgai neužtruko. Julija pažadėjo kaip galima greičiau parengti ir išleisti šią taip reikalingą knygą.

Po kelių Julijos Pranaitytės nemigo naktų kunigo Antano Miluko rankose jau puikavosi išspausdinta Antano Jusaičio "Lietuvos istorija", su kuria kunigas Antanas Milukas išskubėjo pas Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentą Tomą Vudrą Vilsoną.

- Sunku patikėti, kad knygą galingiausios pasaulio valstybės vadovui pavyko įteikti asmeniškai?

- Savaime suprantama, dėl didelio užimtumo svečiui įteikti leidinio į rankas nepavyko. A. Milukas nepasidavė: "Lietuvos istoriją" atkaklusis lietuvis atgabeno į besiruošiantį į Europą išplaukti garlaivį "George Washington". JAV prezidentas T. V. Vilsonas, gavęs A. Jusaičio "Lietuvos istoriją", kunigui A. Milukui rašė:

Antanas Milukas (1871-1943)

"Mano brangus ponas Milukai! Esu nuoširdžiai Jums dėkingas už Jūsų mandagumą prisiunčiant man "History of the Lithuanian Nation and its Present Aspirations" egzempliorių. Esu tikras, jog toji knyga bus labai naudinga. Nuoširdžiai Jūsų Woodrow Wilson.

- Ar JAV prezidentas plaukdamas garlaiviu rado laiko pavartyti šį veikalą?

- Keliaudamas garlaiviu į Europą Vilsonas išsamiai susipažino su kunigo Antano Jusaičio veikalu "Lietuvių tautos istorija ir dabartiniai siekiai tautišku atžvilgiu". Veikalą jis pavedė išstudijuoti savo patarėjams.

Ir prezidentas, ir jo patarėjai stebėjosi sužinoję, kad prie Baltijos jūros tarp Priegliaus ir Dauguvos gyvena laisvės siekianti garbinga ir savo tautinę kultūrą turinti lietuvių tauta.

JAV prezidentas ir jo patarėjai sužinojo, jog XIV-XV a. Lietuva buvo viena didžiausių imperijų Europoje, o etnografinė Lietuva siekia Alnos upę ir Aistmares.

- Ar prezidentas Vilsonas suprato, kad mes ir slavai visai skirtingos tautos?

- Jungtinių Valstijų prezidentas sužinojo, kad lietuviai nėra nei slavai, nei germanai, su kuriais jie turi tik tiek giminystės, kiek su romėnais, persais arba graikais. Lietuvių kalba su savo senomis formomis yra tokia svarbi lingvistikos mokslui, kad statoma šalia sanskrito. Lietuviai yra apgyventos jų šalies aborigenai. Jokios kitos "veislės" žmonių negyventa prieš lietuvius ant dabar jų užimamos žemės.

- Ar galima teigti, kad kelionės metu turėdamas daug laisvo laiko skaityti JAV prezidentas išsamiai susipažino su mūsų krašto istorija?

- Versdamas puslapį po puslapio, JAV prezidentas sužinojo apie senąją lietuvių ir prūsų religiją, jų dievus, buvusias šventyklas, būdo savybes, kurias nusako ne patys lietuviai, bet svetimšaliai keliautojai. Lietuviai esą tykūs, darbštūs ir mandagūs žmonės, užsiimantys žemdirbyste. Matydamas juos, niekas negalėtų net pagalvoti, kad tai ta pati tauta, kuri prieš kelis šimtus metų pasirodė tokia karinga, kad sujungė dideles žemes ir tapo didžiausia valstybe Europoje.

Skaitydamas šį veikalą, JAV prezidentas nemažai sužinojo ne tik apie Lietuvos karalių Mindaugą, Didžiuosius Lietuvos kunigaikščius Gediminą, Algirdą, Kęstutį ir Vytautą Didįjį.

Iš istorijos veikalo jis patyrė ir tai, kad 1547 metais Karaliaučiuje Ragainės klebonas Mosvidas Vaitkūnas (tuomet Martynas Mažvydas dar buvo nežinomas) išleido pirmąją lietuvišką knygą, kuri kartu buvo ir trumpas elementorius, ir katekizmas dar su 10 bažnytinių giesmių.

Nustebo prezidentas sužinojęs, kad 1566-aisiais Vilniuje buvo išleista Lietuvos Statuto antroji laida.

Nustebo, kad apie 1580 m. Jonas Bretkūnas į lietuvių kalbą išvertė Bibliją, kuri liko nespausdinta, kad 1591 metais Karaliaučiuje išleista J. Bretkūno "Postilė", kad 1653 m. Tilžės klebonas Danielius Kleinas išleido lotyniškai parašytą Lietuvių kalbos gramatiką, kad 1666 m. Karaliaučiuje išleistos ir šio kunigo "Naujos giesmių knygos".

Prezidentas atrado, kad 1595 metais Vilniuje išspausdintas Ledesmos katekizmas, verstas Mikalojaus Daukšos, žemaičių kanauninko, Betygalos klebono.

Lietuva - senos kultūros kraštas, - stebisi prezidentas. Ir tik nedraugiškų kaimyninių valstybių šis kraštas pavergtas, lenkinamas, rusinamas, germanizuojamas.

Keliaudamas per Atlantą į Europą, JAV prezidentas T. V. Vilsonas tiek daug sužinojo apie Lietuvą, kad jo žinios, ko gero, pranoko ir šiandieninius istorikus, kurie teigia, jog Klaipėda Lietuvai nepriklausanti.

Susipažinęs su kunigo Antano Jusaičio studija, JAV prezidentas ryžosi užstoti buvusios galingos valstybės palikuonis lietuvius. Paryžiaus taikos konferencijoje išdėstė savo nuomonę, jog Lietuvos valstybę reikia atkurti su visomis jos etninėmis žemėmis, taip pat Klaipėdos ir Karaliaučiaus uostais.

- Kokią Paryžiaus taikos konferencijos dalyvių reakciją tai sukėlė?

- Tokia JAV prezidento išsakyta mintis daugelį Paryžiaus taikos konferencijos dalyvių apstulbino. Prasidėjus diskusijoms, į Karaliaučiaus kraštą savo pretenzijas pareiškė lenkai, nes, anot jų, susikūrus Prūsijos kunigaikštystei, ji tapo Lenkijos vasale, o ir Lietuva tuomet sparčiai artėjo į Liublino uniją.

Tokią valstybę Paryžiaus taikos konferencijoje lenkai ir siūlė palikti. O dėl Lietuvos savarankiškumo lenkai siūlė negaišti laiko, nes šis klausimas jau seniai esąs išspręstas Liublino unijoje.

- Ar lenkai susilaukė pritarimo?

- Lenkus palaikė prancūzai. Prasidėjo politiniai "plaukiojimai", kuriuose "nuskendo" ir JAV prezidento išsakytos mintys. Vis dėlto lietuviškumą geriausiai išlaikiusi šiaurinė Mažosios Lietuvos dalis buvo atskirta nuo Vokietijos ir pavesta Antantės valstybėms administruoti.