Karklėje – poilsis prie jūros kitaip: jokios muzikos, jokių vakarėlių, alkoholio ir tabako

Karklėje – poilsis prie jūros kitaip: jokios muzikos, jokių vakarėlių, alkoholio ir tabako

Kaimo turizmo sodyba, kurioje čiulba paukščiai, čirpia žiogai, o pučiant stipresniam vėjui išgirsi jūrą ošiant. Tai vieta Karklėje. Prabangus kempingas (glampingas) turi ir gazebų, jeigu nenorėtumėte nakvoti palapinėje. Tačiau ši idilė tiks ne kiekvienam, nes čia laikomasi ir griežtų taisyklių. Muzikos leisti čia negalima, vakare – ramybės valandos, o kai kur ir rūkyti bei alkoholis uždrausti.

Rytas Aušros Mendelės sodyboje netoli Baltijos jūros pasitaiko itin giedras ir šiltas. Sveikindama atvykus Aušra pilsto gėrimus. Ne bet kokius – arbatas su gintaru ar įvairiomis žolelėmis, sirupus iš čia pat augančių, nors daugeliui tikra egzotika kvepiančių uogų.

Aušra – šios vietos savininkė ir šeimininkė. Name, kur dabar yra įrengti apartamentai poilsiautojams, ji augo, nes tėvai į Karklę persikraustė 1976 metais, kai jai tebuvo treji. Įsigijo pusę namo, kuris dabar jai ir priklauso, tai buvusi senoji mokykla. Apleista ji buvo taip, kad užlipę ant aukšto broliai įlūžo, prisimena A.Mendelė.

Senasis Karklės pavadinimas

„Jūs atvykote į „Karkelbeck No 409“. Pavadinimas Karkelbeck yra Karklės senasis, vokiškasis pavadinimas. Tai nieko gudro, – šypsosi Aušra. – Taip vadinosi Karklė visais laikais iki tarpukario, kai tam tikrą laikotarpį irgi vadinosi Karklė ir po to sovietmečiu vadinosi Karklininkais, o Nepriklausomos Lietuvos laikais vėl tapo Karkle. Jūs atvykote į geros savijautos sodybą ir glampingą.“

Kodėl savo sodybą ji vadina geros savijautos? Anot A.Mendelės, todėl, kad svečiams suteikiamas poilsis ir kūnui, ir sielai: „Tai ne mūsų nuopelnas, iš tikrųjų. Ne mūsų, kurie čia gyvename ir tą teikiame, o supančios gamtos dėka – jūra, gamta, medžiai, paukščiai. Visa tai sukuria tą ypatingą atmosferą, kurioje gali žmogus labai puikiai pailsėti.“

Vis dėlto Aušra nepamiršta paminėti, kad reikėtų iš anksto žinoti, kur važiuoji, kadangi taisyklių glampinge esama ir jų privalu laikytis kiekvienam.

„Svečiai žino, kur važiuoja, yra taisyklės, apie kurias iš karto informuojame svečius, jeigu jie pirmą kartą atvyksta į glampingą. Dalis nustemba – kaip čia, negalima muzikos leisti nei dieną? Ne, nei dieną, yra paukščių simfonija, kam ta muzika dieną? Vakare yra griežtos ramybės valandos. Dalis yra labai patenkinti, kiti yra nustebę. Dalis glampingo teritorijos yra, kaip aš sakau, laisva nuo alkoholio ir rūkalų, tai švaraus eterio zona, kur niekada nerūkoma ir nevartojami jokie svaigalai. Tai vieta žmonėms, kurie galbūt labiau jaučia subtiliąsias energijas, jie jaučia tą švarų eterį ir puikiai ten jaučiasi“, – apie taisykles kalbėjo A.Mendelė.

Gazebų idėja – iš Balio

Glampingas, kaip sako A.Mendelė, tai prabangus kempingas: „Ta mūsų prabanga yra tokia labai paprasta, prabanga ne prabanga. Tai mūsų gazebos. Tai nameliai pusiau palapinės, kuriose galima gyventi arti gamtos. Ten nėra elektros, bet ten yra komfortas, čiužiniai, vilnonė patalynė, pakeltos grindys, sienos iš tekstilės, kuri atspari ir vėjui, ir vandeniui.“

Gazebos išties vertos atskiro dėmesio. Sodyboje jų yra keturios, bet viena tik pačių šeimininkų reikmėms. Mintis apie jas šeimininkės galvoje sukosi po kelionės į Balį 2009 metais, realybe ji virto 2013 metais, kai atsirado pirmoji gazeba. Įkvėpimas – iš Indonezijos, bet šios gazebos pritaikytos lietuviškam klimatui. Stogas ne šiaudinis, o iš drebulės, tekstilė ne tokia lengva, kaip Azijoje.

„Žmogus gyvena kaip ir gamtoje, bet patogioje buityje. Gali įsipatoginti laisvai. Ryte – užsisakyti pusryčius, aš atnešu, ką pageidauja. Maloniai ir komfortiškai leisti laiką“, – sako Aušra.

Kaimo turizmo sodyba Karklėje

Pirmuosius žingsnius šioje sodyboje A.Mendelė sako žengusi 2012 metais – pirmiausia atsidarė svečių namelis, restauravus jį. „Jį vadiname – Karališkasis gintaro cechas. Tai turi savo priežastį: jį restauruojant ir perstatant mes ten radome tokį radinį, – rodydama vieną iš radinių pasakoja sodybos šeimininkė. – Tai mūsų pavadinimo pradžia – Karkelbeck 409.“

Pavadinimą padiktavo radinys

Istorija apie šį ženklą, kaip pasakoja Aušra, tokia: „Tai buvo senas, supuvęs žvejo namelis, kuriame nieko nebuvo – reikėjo kasti vandentiekį, nuotekas, elektrą vesti. Kartą, lietingą dieną, baigiant darbus atvažiuoju, darbininkai pamiršo nutiesti vieną laidą, vėl jie išrausė iš naujo.

Po to ateinu ir žiūriu – kažką matau ant žemės. Daug ten mes visko radom, tai šis daiktas pasirodė iš pradžių panašus į rublį, bet galvoju – ne, kaip rublis jis per didelis. Patrinu, žiūriu užrašyta Karkelbeck, tai supratau, kad tai yra, kaip mes sakom, prūsų laikai, rytprūsių laikai. Žiūriu – 409, kaip ir nieko nesako. Erelis pakeltais sparnais – įdomus erelis, nes Prūsijos erelis būdavo nuleistais sparnais.

Pamačiau užrašą „Karališkasis gintaro cechas“. Tada man jau pasidarė įdomu. Šitą daiktą nešiodama kišenėje daugiau nei metus kiekvieną, ką sutikdavau, kas labiau istorija domisi, klausiau, kas čia, kodėl čia, kaip čia.

Taip aš išsiaiškinu, kad tai yra tuometinis – o tai XIX a. pab.-XX a. pr. – verslo liudijimas. Tie, kurie norėjo rinkti gintarą pakrantėje, jį turėti namuose ir galbūt apdirbti, kažką su juo daryti, turėjo mokėti mokesčius, nes gintaras priklausė imperatoriui. Kad visiems būtų aišku, jog šis žmogus moka mokesčius, jis turėjo turėti tokį ženklą.

Tai buvo verslo liudijimas. Jis turi skylutę, todėl galėjo nešioti pasikabinus, prie durų pakabinti. Įvairių aš versijų girdėjau, gal prie dėžių kabindavo. Bet tai yra verslo liudijimas. 409 yra jo numeris. O erelis pakeltais sparnais yra tuometinis Kioningsbergo miesto simbolis.“

Šis radinys, pasak sodybos šeimininkės, įrodė, kad Karklėje irgi buvo rinktas gintaras – tais pačiais metais kitame kaimo gale žmonės irgi rado tokį patį ženklą. Anksčiau manyta, kad čia gintaro cecho niekada nebuvo, tad šie radiniai pakeitė dalelę Karklės istorijos.

Būdama švedų kalbos vertėja ir gidė, dirbusi ir verslo tarpininkavimo srityje, Aušra sako, kad būtent šis radinys tapo jos grįžimo į Karklę tikrąja pradžia – patraukė, nes tai įdomu, paskatino domėtis, ieškoti žemėlapių.

„Taip puslapis po puslapio pradėjau gilintis į sveikatinimą, sveikatingumą, gintarą, nes aš norėjau, kad svečiai, kurie atvažiuos į šitą namelį, pajaustų, mėgautųsi gamtos teikiamais malonumais.

Gilindamas į gintarą, atradau, kad jis turi daugybę gerų savybių. Nuo to laiko atsirado ir gintaro arbata, atsirado gintariniai meškučiai, pagalvėlės, čiužiniai, pripildyti gintaru. Pagalvėlės po pusantro kilogramo, čiužiniai iki 11 kilogramo, jie yra skirti sveikatinimui ir net gydymui kai kuriais atvejais“, – pasakoja Aušra.

Gąsdino baliais-festivaliais

Šią poilsio vietą Aušra sako plėtusi po truputį. Iš pradžių svečių namelis, tada pirmoji gazeba, skirta tik sau, tačiau sulaukusi draugų, poilsiautojų dėmesio. „Taip po truputėlį įgijau drąsos ir 2018 metais atsirado dar trys gazebos, kempingo svečių aptarnavimo namukas. Oficialiai mes esame turistinė stovyklavietė ir pradėjome po truputį – nuo vieno tualeto ir dušo ūkinio pastato gale ir pjaudami žolę. Tai buvo mūsų pradžia, nes norėjome pasižiūrėti, ar mums tai patinka, ar žmonėms tai patinka. Ir pasirodė, kad visiems viskas patinka“, – šypsosi Aušra.

Ji sako, kad viskas nebuvę taip baisu, kaip ją gąsdino. O gąsdino baliais-festivaliais, po kurių iš jos gėlynų (o jų čia daugybė) nieko neliksią. Bet taip nenutiko, Aušra įsitikinusi, kad kokiomis mintimis pats žmogus gyvena, kokias siunčia, tokius pat žmonės ir pritraukia. Apie savo svečius ji sako, kad važiuoja labai įdomūs žmonės, patenka čia jie irgi įdomiai.

„Viena populiariausių istorijų – važiuojam mes čia keliu (mūsų nuo kelio nelabai matosi) ir pagalvojam, kad pasukam nuo kelio čia. Ir atvažiuojam čia, tikrai čia, čia ir liksim. Tai viena populiariausių istorijų. Vėliavą išsikėlėme tik pernai, o žmonės taip va atrasdavo“, – pasakoja Aušra.

Viena nakvynė gazeboje – 40 eurų porai, namelyje – 90 eurų. Vieta nameliui ant ratų – nuo 18 eurų. Vienu metu čia gali apsistoti iki 110 žmonių, kaip sako Aušra, tą skaičių jie stengiasi riboti.

Pagrindiniai svečiai šiame glampinge būdavo iš užsienio – Vokietija, Olandija, Čekija, Lenkija, Šveicarija, Prancūzija. Šiemet dėl koronaviruso sulaukiama lietuvių, nors užklysta ir svečių iš Vokietijos, kurie pajudėjo vos jiems buvo leista važiuoti.

Čia pat – takai

Karklėje esama ir daugiau vietų, kur galima pabūti ramiai. Klaipėdos rajono turizmo informacijos centro vadovė Daiva Buivydienė apie sveikatos takus pasakoja šalia vieno iš jų ženklo, nuo kurio vos keli šimtai metrų iki Olando kepurės skardžio.

„Sveikatos takai Pajūrio regioniniame parke yra trys – raudonasis, geltonasis ir mėlynasis. Visi yra žiediniai, visuose takuose stovi informaciniai stendai, juose rašoma, kur jūs esate.

Visur yra stulpeliai, kurie rodo, kad einate teisingai, tokios smėlio spalvos. Ant jų yra rodyklėlės – arba į dešinę, arba į kairę, kas reiškia, kad galima ateiti ir iš tos, ir iš kitos pusės. Kai kurie stulpeliai turi ir lenteles su įrašytais kilometrais, kiek praėjote“, – sakė D.Buivydienė.

Įdomiausias šio maršruto ypatumas – ant stulpelių surašyti patiekalai, kurių suteiktas kalorijas galima sudeginti einant vienu ar kitu taku. Tiesa, primena direktorė, jeigu valandą eisite kelis kilometrus, vargu, ar pasieksite savo tikslą, norint sudeginti cepelinų porcijos kalorijas teks nueiti visą maršrutą.

Ernestos Čičiurkaitės / 15min nuotr./Sveikatos takai Karklėje ir Olando kepurė

„Kai praeiname tris kilometrus geltonajame take, vadinasi, sudeginome pyragaitį su kremu. Praėję keturis kilometrus – sudeginome mėsainį. O penkis kilometrus – galima sudeginti du dešrainius.

Toliau yra šokoladas, mėsainis su bulvytėmis, bandelė su įdaru. Cepelinus sudeginame po dešimto kilometro, šeimyninę picą – po 11. Nuėję 12 kilometrų, sąžiningai visus takus, tada sudeginame pusę šokoladinio torto. Nežinia, ar išties sudeginame tiek kalorijų, bet kaip gera visa tai paskaičius“, – juokiasi Daiva.

O takai skiriasi tuo, kad vieno didžioji dalis veda per urbanizuotas teritorijas, ne miško takais, o asfaltuota danga arba trinkelėmis klotas takas. Kitas takas – pajūriu, virš skardžių, kur atsiveria labai gražios panoramos, paskui leidžiasi prie jūros. Trečiasis takas nuveda mišku iki Placio ežero.

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder