Turim 208 skaitytojus. Mūsų bibliotekos skaitytojai - ne tik iš Venckų kaimo, bet ir iš Lankupių, visos apylinkės. Pleškučiuose gyvenančiai skaitytojai Onai Šukienei - 86-eri. Kartais vaikai atvažiuoja, kartais aš pati jai pristatau knygas, žurnalus, nes ją domina viskas - praeitis, istorija, naujausi dalykai.
Miesto bibliotekos skaitytojus šiandien vilioja visokiais būdais, o kaip kaime?
Būna, knygas nunešu. Ne knygnešė esu, bet nunešu, kad tik skaitytų. Pabendrauju su žmonėmis tuo pačiu. Didelis dalykas, kad lankupiškiai skaito ir kad aš "paslenku" - du kartus per mėnesį jiems knygas pristatau, būna, kad ir vežu. Prisivilioju visaip. Kai nuperku dėlionę, pilna biblioteka vaikų priguža. Skaitytojų mūsų bibliotekoje daugėja.
Įdomu, kokia knyga šiandien yra venckiškių topas?
Dabar visi pageidauja Vytauto Petkevičiaus "Durnių laivo", kurios mes neturime. Mūsų bibliotekos fonduose - maždaug 8 tūkst. egzempliorių knygų ir kitų spaudinių. Moterys skaito meilės romanus, "savi" žurnalai - "Sodo spalvos", "Šeimininkė", "Gėlininkystė".
Teko girdėti, jog realizuojate save ne tik bibliotekoje.
Ne tik biblioteka, bet kultūrinis darbas apskritai yra mano gyvenimas, mano hobis. Nuo 1962 metų, kai į Veiviržėnus "ištekėjau", šitaip. Jau suaugusi baigiau vidurinę ir įgijau klubininkystės bei režisūros specialybę Vilniaus kultūros mokykloje. Po to - kultūrinis darbas Lankupiuose, Gargžduose ir čia.
Kultūros namų čia nėra, didesniems renginiams sąlygų neturime, tačiau Velykas ir Užgavėnes gražiai dideliame būryje pavyko atšvęsti. Dabar rinksimės į didelį pavakarojimą po visų rudens darbų.
Neseniai per Venckų mokyklos jubiliejų pristatėte projektą "Kaimo šviesuoliai". Vadinasi, klysta tie, kurie vadina kaimą tamsiu?
Man kaimas - netamsus. Nuo ryto iki vakaro alų geriantys daro kaimą tamsų, o tie, kurie randa laiko knygai, rūpinasi vaikais, tampa kaimo žiburėliais. Štai Danutė Simonavičienė turi penkis vaikus, randa laiko ir mokyklai, ir moterų ansambliui. Iš panašių žiburėlių kaimo šviesa ir susideda. Jie - mano pagalbininkai.
Noriu surinkti medžiagą apie kiekvieną aplinkinį kaimą, apie jų namus, pakalbinti senesnius gyventojus. Net gražų kelmą matau prasmės nufotografuoti ir aprašyti. Jau pradėjau ir Vokietijoje čia gyvenusiųjų ieškoti. Svajoju apie didelę spintą, kurioje nuolatinė kraštotyros paroda būtų prieinama kiekvienam.
Su reikalais po kaimus pėsčia keliaujate dėl transporto stygiaus?
Į Priekulę su reikalais pėsčia nueinu ir pareinu. Tą pačią dieną ir į Lankupius. Iki Priekulės - 5 km, iki Lankupių - 4. O mašinos kreipiuosi į žmones. Neatsako, bet esu labai nedrąsi. Štai ką kultūra, ką dėstytojai su manimi padarė. Kuo seku? Aš knygomis seku. Z. Dauguvietytė man labai patinka. Ji turi energijos tiek, kiek dešimt vulkanų, ir aš tiek turiu.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą