Godeliai, nusėti archaiškomis tradicinėmis žemaičių sodybomis, glūdi Žemaitijos nacionalinio parko teritorijoje tarsi Dievo ausyje, ir jeigu norėtumėte atrasti Reginos ir Justino Jonušų vienkiemį su klėtimi, koplytėlėmis bei akmenyje ar medyje susirangiusiomis mitologinėmis "bestijomis", turėtumėte pasiklausti kelio, kai tik plentu privažiuosite Vydeikių kaimą.
"Mano tėvas Antanas turėjo prijaukintą naminį kauką, kuris turtą nešė, visi "dyvijosi", kad žemės mažiau turėjo, o gyvulių daugiau išlaikė. Ant 20 hektarų - 10 melžiamų karvių, o kaimynas turėjo 40 hektarų, bet jo galvijai į griovį įvirsdavo, kelti reikėjo, paskui jau nieko nebelaikė", - pasakojo Justinas.
Apylinkėje nebuvo gabių meistrų, tad jo tėvukas tvėrėsi visokių amatų. Kai atsirado dviračių, ponuliai, jų prisipirkę, griūdavo, o dviračių griaučius tempdavo jam remontuoti. Medžiokliniams Tulos gamykloje pagamintiems dvarininkų šautuvams A. Jonušas už 25 carinius rublius pritaikydavo medines "kulpes" (buožes) - pagal kaklo ilgį, pečių plotį, kad būtų patogu į žvėrį taikytis. Ant tos buožės dar ir medžioklinį kurtą išdrožinėdavo.
"Augome keturi vaikai, ūkininkavome. Drožiau medį dar piemenaudamas, šaudykles darydavau - "seidokus". Mėginau ir tikrus šautuvus daryti, bet tėvukas susekė, kad jo įrankius nusavinau, ir konfiskavo, gavau žabų už tą meistrystę", - pasakojo tautodailininkas.
"II pasaulinio karo metu, kai slapsčiausi nuo tarnybos sovietų kariuomenėje, buvau drožybą užmiršęs. Kai 1944 metų pradžioje vokiečiai traukėsi, artėjo rusų frontas, mes, visi godeliškiai, išsibėgiojome po miškus, prisikrovę arklių vežimus mantos. Mūsų sodyboje vokiečiai telefoną įsivedė, patrankas prieštankines susistatė. Sykį parėjau paveizėti - sodyba vokiečių pilna, jie manęs, paauglio, dar nelaikė tikru vyru, taikiai paprašė taukų blynams kepti. Rado apkartusio penkerių metų senumo sviesto, kuriuo tėvas ratus tepė, tai tą ir čirškino. Tėvą jie apvogė: ištempė daug senienų, laikrodžių. Vokiečiai tik gerą dalyką paimdavo, ruskiai griebdavo viską - pragėrimui", - prisimena meistras.
Godeliuose, sakė, nė vieno "pykšt" per karą ir nebuvo. Netoliese rusai aliarmą kėlė kaip "jomarke", bet, užmaskavę karines mašinas, vokiečiai spruko nestoję į mūšį, nes šiame krašte juos sovietų armija jau buvo apsiautusi.
NUGALĖTOJAS. "Kaip tas Šv. Jurgis žmonės kariauja su savo rūpesčiais - slibinais", - sakė meistras.
Rutina ir idilė
"Tarybiniais laikais traktorininku dirbti man žmona neleido; sakė, būsiu nusipeckiojęs. Tai dirbau lauko darbininku, brigadininku, eiguliu. Tuo kartu niekam nė į galvą neatėjo brakonieriauti, tik partiniai šulai iš Vilniaus atvažiuodavo pamedžioti. Ir aš pats į mišką eidavau visada šautuvą užsikabinęs: kai tik rusai parėjo, sulig ta diena vilkai į girią parbėgo - ginti Lietuvos", - nepametė humoro gaidelės Justinas.
Kai jį norėjo paimti tarnauti į sovietinę armiją, Salantuose, kur rinkosi šauktiniai, išsisuko, sutikęs pažįstamą daktarėlį ir su juo sutaręs, kad Platelių valsčiaus bernai gautų pažymas, jog liks savame krašte. Neva atstatys Plungėje karo sugriautą lino audinių fabriką.
Žmoną Reginą Justinas sutiko šokiuose. Pradėjo juodu draugauti, dviračiais važiuodavo į Plungę kino žiūrėti: "Tarzanas", "Vėjo nublokšti"... Pasaulinio garso režisierius Juozas Miltinis iš Panevėžio teatro ir spektaklius į provinciją atveždavo.
"Vestuvės buvo be galo mažos. Tarybinių laikų mokytoja negalėjo bažnyčioje "šliūbą" imti, bet slapta abudu nuėjome apyaušriu į Platelių bažnyčią", - įsiterpė Regina. Netrukus ir joje suvirpo menininkės gyslelė: pradėjo piešti, tapyti. Paskui ėmėsi drožybos: mergeles, karalaites, angeliukus skobė.
"Padrožinėji gabaliuką ir gali į šalį padėti, o jeigu pradedi paveikslą piešti, negali palikti ir prilakstyti prie keturių vaikų, ūkio ir puodų. Niekas manęs nemokė, su vyru viens kitam nekomandavom, nepeikėm ir negyrėm. Kai jį įdarbino naktimis prie gyvulių budėti, aš ligi aušros drožinėdavau", - pasakojo moteris. Vėliau ir vaikaičiai, po stalu palindę, kad niekas nematytų, peiliuku skiedrą tašydavo.
SEKĖJA. Regina Jonušienė tyliai ir kantriai po šiai dienai savo angelus į pasaulį paleidžia.
Liaudies filosofas
"Tas Riaubelis gyveno kilometru toliau. Ano trobelė sukežo, stogas prakiuro, ir pradėjo ieškoti vietos, kur apsigyventi. Pasišnekėjom su vyru: visi menininkai - kaip nors sutilpsim", - pasakojo Regina apie ilgus metus trukusią bičiulystę su vienu iškiliausių Žemaitijos dievadirbių Stanislovu Riauba. Kai šiam valdžia pasiūlė butą Plungėje, liaudies filosofu vadintas "sulaukėjęs" girių vaikas jo atsisakė. Dvidešimt metų gyveno drauge su Jonušais.
"Riauba buvo keistuolis, svetimu nedideliai pasitikėjo, bet buvo "šposų" mėgėjas, pasakotojas, ir darbų juokingų padarė. Aš abiem su vyru valgį gaminau. Jiedu visokias "rodas" iškalbėdavo, įvykius, juokdavosi dirbtuvėje", - pasakojo žilagalvė Regina, buvusi rimtesnė už vyrus. Jos mokiniai, tapę daktarais, šiaip mokytais žmonėmis, ir šiandien aplanko.
Klausydamasi moters supranti, jog vidinė šviesa į ją atėjo ne tik iš dangaus, bet ir iš gimtos žemės gelmių. Senovinius buities rakandus savo muziejui rinko eidama per laukus, dirvas, arimus. Be kitų radinių, atkapstė unikalių gintaro papuošalų: karolius ir pakabuką.
O Justinas juokaudamas prisiminė, kaip moterys kibo prie Riaubos lyg tas medumi išteptas buvo: "Viena stora panelė, pro duris netilpusi, lipo pro langą - įstrigo. Bet kai atsibudome, jau buvo išbrazdėjusi."
"Riauba mane buvo iš medžio išdrožęs, aš jį - išpiešęs. Kai kartą išėjo į mišką, atvažiavo muziejininkai iš Telšių ir nupirko jo portretą. Kad jis supyko! O juk žinojau, kad būtų paveikslą krosnyje supleškinęs, mat per daug raukšlių buvau nupiešęs. Tada atnešė nuplėšęs lovos galą su kojomis: turiu ant jo nupaišyti naują portretą, bet ant raukšlių bent miglelę užleisti", - pasakojo meistras.
ŠVENTUKAI. Jonušo dirbtuvėse šventieji tarsi gyvena savarankišką gyvenimą, dėdamiesi nieko bendra neturį su kipšiukais, žmoneliais nedorėliais.
Kaip Miltinį lazda atbaidė
Žvalgantis po Justino dirbtuves, negali atsistebėti, kokie skirtingi darbai - lyg ne vieno meistro sukurti, lyg ne iš vienos epochos. Vieni kelia melancholiškus, antri - pakilius jausmus, treti - gerklę kutenantį graudulį. Kaip antai tie paukščiai, spinduliuojantys žmogišką liūdesį, išskobti iš kitų meistrų beveik neliesto žalio gluosnio šaknies.
Jeigu ne meistro valia, nuo 1990 metų tuščios dirbtuvės būtų likusios: "Kai kurie pirkliai norėjo visus mano "medgalius" nupirkti; manė, nuveš į Ameriką ir parduos. O amerikonams reikėjo, kad darbai būtų garsaus mago, dideliai išreklamuoto."
Dabar iš viso pasaulio žmonės Jonušo darbų važiuoja pažiūrėti, atsiliepimų knygą savo piešiniais išmargina, muziejininkai slenkstį mina.
Kartą su būriu artistų atvažiavo režisierius J. Miltinis, prašė meistro, kad jam iš ąžuolo lazdą padarytų. Tas atsakė neturįs bent 65 laipsnių stiprumo amoniako, kuriuo reikią lazdą išmirkyti, kad nelinktų. Tuomet maestro nusižiūrėjo ant sienos kabančią lazdą. Kai paklausė, kiek už ją bus skolingas, Jonušas atšovė, kad jo tėvas mirdamas nepaaiškino, kur dėti lazdą, tad ji - neparduodama. Miltinis išėjo įtūžęs, gal nužiūrėjęs tą daiktą. Nes lazdos, pakabintos ant gembės, galas iš dramblio kaulo taip ir dingo: gal žiurkės nunešė.
Kai meistras susirgo opalige, daktarai neleido vaikščioti, ne ant varstoto padėjęs, bet gulėdamas iš įvairių medžių narelių padirbino įspūdingąjį kauką. Šį vėl nusižiūrėjo režisierius, ir vis klausinėjo savo draugo advokato, kodėl meistras to pabaisos jam neatveža: negi ir vėl - neįperkamas? O J. Jonušas aiškinosi - tai neva automobilis sugedo, tai šoną diegia.
"Dabar norėčiau padaryti gražią mergelę, bet prototipo nerandu. Sakai, Palangos moterų pliaže dairytis? Ten jos per daug šypsosi, veidai per daug išmaliavoti, kūno grožybės pasiūtos", - savo nuostatų laikosi meistras.
TURTŲ NEŠĖJAS. Žiūrėdamas į šį iš narelių sudurstytą kauką išties gali patikėti, kad naktimis atgyja ir šeimininkui tarnauja.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą