"Ir dėl žemės vis vaikštau. Žada duoti. Viską nubraižė. Ir čia kažko trūksta, reikia laukti", - sako itin nesistebėdamas, nes turi omeny ir kad aras šios Pamario žemės kainuoja tūkstantį litų.
Audrius Valčiukas neslepia, kad turėdami žemės ir ūkininkautų, tik augintų ką nors netradicinio - pavyzdžiui, kanapes. Girdėjęs, jog vienas deputatas kanapių auginimą Lietuvoje pramušinėjąs.
"Labai tinkamas augalas medžiagai gaminti, tvirtas, perspektyvus", - paaiškina tokiu rimtu veidu, tarsi tuoj tas kanapes sėtų. Dar dilgėles galėtų, sako, pabandyti, taip pat girdėjęs apie jų auginimą, ir kad užsakymų būna.
O želmenis dėžutėse auginąs ne kokioms kompozicijoms, dėl savęs, pats geria sultis. Ir kitiems pataria. Užauginti reikia, sako, iki sprindžio, tik pradžioje pataria gerti atsargiai, po nedaug, nes pradeda valytis organizmas, ir padauginus visą veidą išmuša spuogais.
Į klėtį - suvenyrų
Baigėme kalbėtis šviesioje, 19 amžiuje statytoje klėtyje. Audrius spėja, kad čia veikiausiai gyvenęs stalius. Kai atsikėlė, radęs įdomių dalykų - autentišką pintą avilį, didžiules stakles, vokišką mėsmalę, senovinio šautuvo durklą, įvairių senovinių rakandų, senovinę krosnį, kurioje, sako Audrius, savo dirbinius dar iškeptų.
Nupūtė dulkes nuo tų senienų ir jų kaimynystėje Šalnė įkurdino savo keramines žuvis, Audrius - ryškiaspalvius drugelius, avinukus, varles, vėžlius ir kitokius suvenyrus išdėliojo. Nors Audrius sako, kad čia niekas nebaigta, kad viskas tebėra procese, kaip ir jo sunegalavusios žmonos nebaigtas tapyti paveikslas, tačiau jau dabar įdomu tyrinėti naujų šeimininkų kuriamą šviesių tonų interjerą, laiko ir medžiagos sąskambius jame.
Klėtis ir išore patraukia iš tolo. Pirmiausia - autentiška išvaizda. Taip ir vilioja praverti senas tvirtas jos duris. Sumanyta toje klėtyje žmones vasarą priimti, gaminius parodyti, pasiūlyti nusipirkti. Tik, guodžiasi Audrius, neturiu aš gyslelės kažką rodyti, aiškinti.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą