Pirmą kartą įteikti jūrinio laipsnio diplomai

Kaip ir kasmet, taip ir šiemet, Ona Mitalienė įteikė prieš 11 metų mirusio kapitono Algirdo Mitalo vardo stipendiją. Tai ji daro jau 8-erius metus ir sako - kol būsianti gyva, išlaikys šią tradiciją. Šiemet tokia stipendija įteikta pirmo kurso laivavedžiui Karoliui Metrikui. „Žmogus, kol gyvena, turi svajonę. Noriu, kad išsipildytų nors mažytė Karolio svajonė“, - sakė O. Mitalienė.

Šiemet pirmą kartą šventės metu įteikti ir jūrinio laipsnio diplomai dviem laivavedžiams – Aleksejui Grečinui ir Mantui Kiviliui bei dviem mechanikams – Evaldui Altukavičiui ir Iljai Vladimirovui. Tai reiškia, kad jie ne tik įvykdė studijų planus, bet ir surinko plaukiojimo cenzą, susitvarkė dokumentus, ir kad šiandien jau gali dirbti laive. Plaukiojimo cenzą iš viso surinko 19 mechanikų ir 4 laivavedžiai, tačiau visiems nespėta laikų parengti dokumentų.

Pirmuosius darbinius diplomus vaikinams įteikė Lietuvos saugios laivybos administracijos direktorius Evaldas Zacharevičius. Jis išreiškė viltį, kad ateityje šis pirmas bandymas galbūt taps tradicija, ir jūrinio laipsnio diplomai bus įteikiami per profesinių diplomų teikimo šventę visiems atlikusiems praktiką ir surikusiems reikiamą plaukiojimo cenzą. Karinių jūrų pajėgų atstovai įteikė vadų kurso baigimo pažymėjimus - jie kursus lankė nuo 2007 metų.

Gražių žodžių, linkėjimų pradedant eiti savarankišku gyvenimo keliu negailėjo ir dėstytojai. Mokyklos direktorius profesorius Viktoras Senčila priminė, kad gyvenime jų laukia didelė konkurencija. Lietuvos aukštosios jūreivystės mokyklos absolventas kapitonas Sigitas Šileris kaip visada graudinosi ir linkėjo jauniems jūrininkams būti garbingiems, pažinti pasaulį, viso pasaulio moteris, bet nesižavėti juodaodėmis, nes tik Klaipėdoje jos pačios gražiausios, ištikimiausios ir visada jų lauks, kad ir kokie išdykėliai jie būtų.

Pirmakursių laivavedžių daina apie kapitoną jūrų dievą, savo pievoje ganantį baltasparnius laivus, susilaukė audringų plojimų.

Atsakomąjį žodį tardami absolventai laivavedžiai pričiupo net mokyklos direktorių, užduodami jam įmantrius klausimus ir reikalaudami atsakymų. Štai ir nežinojo profesorius, kada studentas panašus į šunį – per egzaminą: akys plačios, o pasakyti nieko negali.

Vyko graži šventė, sukėlusi daug gerų emocijų. Sporto salė buvo pilnut pilnutėlė - tėvų, draugų, atėjusių pasveikinti artimuosius. Belieka mokslus baigusiems palinkėti septynių pėdų po kiliu.