Į „Žemaičio“ redakciją paskambinęs plungiškis papasakojo ką tik radęs keturis nesprogusius artilerijos sviedinius. Paklaustas, kas toks esantis, skambinusysis šmaikštavo: „Esu tik berniukas su metalo detektoriumi“. Ir pakvietė atvykti savo akimis pamatyti neįprasto radinio.
Lobių paieškomis susidomėjo... dėl sveikatos
Sulaukus tokio kvietimo nelieka nieko kito, kaip tik šokti į automobilį ir sukti nurodytos vietos link. Skambinusiojo buvimo vieta gana neaiški – pamiškė tarp Lekemės ir Stalgėnų kaimų.
Dar išsiaiškinu, kad gerą kelio galą teks įveikti pėsčiomis per pažliugusią pievą, tad su savimi, be fotoaparato, pagriebiu ir aulinius batus.
Laikydamasi duotų nurodymų nesunkiai randu šalikelėje lūkuriuojantį „berniuką su metalo detektoriumi“. Paaiškėja, kad tai – pajuokauti mėgstantis brandaus amžiaus vyras. Jis prisistato, bet tuoj paprašo laikraštyje neminėti nei jo vardo, nei pavardės. Tad toliau vadinkime jį Jonu.
Išvydęs mane, plungiškis renka trumpąjį Bendrojo pagalbos centro numerį ir ramiu balsu praneša, kad ką tik rado keturis sprogmenis. Trumpai nupasakoja savo buvimo vietą. „Dabar lauksime, kol pasirodys policija. Turėtų neužtrukti“, – sako baigęs kalbėti telefonu.
Paaiškėja, kad ši procedūra jam nėra nauja, mat ir anksčiau yra aptikęs sprogmenų. Pirmąsias dvi kovines granatas rado rugsėjį Platelių apylinkėse, Virkšų kaime. O gruodžio pabaigoje, prieš pat Naujuosius, toje pačioje pievoje tarp Lekemės ir Stalgėnų (kaip vėliau paaiškėjo – Vainaičių kaimo teritorijoje) rado artilerijos sviedinį. Abu kartus taip pat pranešė policijai, o atskubėję pareigūnai iškvietė išminuotojus.
Pats sako nei pirmą, nei antrą kartą nelaukęs pastarųjų, nes jie vyksta iš Klaipėdos, tad užtrunka, kol pasiekia mūsų rajoną. Tik štai antradienį smalsumas vėl atvedė į tą pačią pievą. „Norėjau pažiūrėti, kas liko po išminuotojų. Pagalvojau, gal dar pavyktų ką rasti, mat pastarąjį kartą mano metalo detektorius sustreikavo. Gal dėl šalčio“, – svarsto.
Kol laukiam policijos, plungiškis pasakoja, jog domėtis šia veikla pradėjo visai neseniai. „Vieni žvejoja, kiti žvėris šaudo. O aš lobių ieškau, – nusijuokia. – Pradėjau dėl sveikatos, nes esu tikras namisėda. Norėjau daugiau laiko praleisti gryname ore, pajudėti.“
Reikia išmanyti, kur ir ko ieškoti
Išgirstu, kad tokie lobių ieškotojai bendrauja socialiniuose tinkluose. Plungiškis sako, kad būtent iš jų internetinių diskusijų ir semiasi patirties, domėjosi, kokį metalo detektorių įsigyti, kur ir ko ieškoti.
„Tuose forumuose man ir įkalė į galvą, kad jei radai sprogmenį – neliesk jo, nekrapštinėk, kviesk policiją. O juk yra ir tokių „priedurnių“, kurie rastus sviedinius vėl užkasa į žemę. Bijo, kad iškviestos tarnybos atims metalo detektorių“, – kalba pašnekovas.
Pasak jo, tokia baimė yra visiškai nepagrįsta, mat vaikščioti po laukus ar miškus su metalo detektoriumi nėra draudžiama. Negalima tik pasisavinti senesnių nei 70 metų radinių. Tokius esą reikia pristatyti į Kultūros paveldo departamentą.
Pats Jonas patikina nieko įspūdingo, be jau minėtų sprogmenų, iki šiol nėra radęs. Dėmesio galbūt būtų verta tik jo aptikta žemėje ne vieną dešimtmetį dūlėjusi metalinė reichsmarkių moneta.
O kodėl pasirinko žvalgyti teritoriją tarp Lekemės ir Stalgėnų? „Neini, kur akys veda. Prieš tai pasidomi, pasiskaitai, kas kur galėję būti. Šitoj vietoj kažkada buvusios sodybos. Dabar nieko nelikę, tik ganyklos.
1944 m. Raudonoji armija, vejanti vokiečius okupantus, įžengė į Plungę. Ne vienas dalinys buvo išsidėstęs aplink miestą. Gali būti, kad vienas jų buvo įsikūręs būtent šioje teritorijoje.
Tai patvirtina ir mano čia rasti neiššauti, tačiau sulaužyti šoviniai. Juos kareiviai laužydavo, kad gautų parako laužams užsikurti. Juk buvo spalis, reikėjo kažkaip šildytis. Tam tikslui ardė ir artilerijos sviedinius “, – dėsto plungiškis.
„Kažkur čia turi būti“
Mums besikalbant, lauko keliuke sužimba ir policijos ekipažo autobusiuko šviesos. Jau beveik visai tamsu. Per pažliugusią pievą žlegsim pasišviesdami prožektoriumi. Jonas rodo kelią. Perspėja, kad būtume atsargūs – per visą pievą išsiraitę elektriniai piemenys. Laimei, kad srovė išjungta.
„Kažkur čia turi būti“, – išgirstame sakant mūsų vedlį. Kurį laiką dairomės aplinkui, tačiau taip tamsu, kad net prožektorius negelbsti. Jausmas maklinėjant apgraibomis po pievą ir ieškant kažkur čia gulinčių surūdijusių sprogmenų – savotiškas. Laimei, vienas iš pareigūnų pastebi tamsoje boluojantį į žemę įsmeigto kastuvo kotą. Jonas taip pažymėjo savo radinį.
Šalia kastuvo guli keturi artilerijos sviediniai. Plungiškis pasakoja juos radęs visai negiliai po žeme. Du buvo vos pusės sprindžio gylyje, likusieji – kiek giliau, gal per sprindį.
„O juk čia iki pat užšąlant ganėsi karvės“, – sako vyras. Dar priduria, kad prieš savaitę pirmuosius du sviedinius toje pačioje vietoje rado kone pievos paviršiuje.
Įdomu, ar išminuotojai, kuriuos tuoj suskumba kviesti vienas iš pareigūnų, vėliau praneša sklypo savininkui, koks „lobis“ rastas jo ganykloje. „Gal žmogus norėtų žinot?“ – garsiai svarstau.
„O gal ir ne“, – pusiau juokais, pusiau rimtai atliepia vienas iš pareigūnų. Vyrai sako visos eigos nežinantys. Jų darbas – pranešti apie sprogmenis išminuotojams ir parodyti jiems tikslią šių buvimo vietą. O toliau jau tvarkosi pastarieji.
Tokie atvejai – nereti
Kitą dieną Plungės rajono policijos komisariato Reagavimo skyriaus viršininkė Ingrida Juškaitė informavo, kad tą patį vakarą atvykę Juozo Vitkaus inžinerijos bataliono kariškiai rastuosius sviedinius sunaikino. „Gavome pranešimą, kad rasti keturi B kategorijos Antrojo pasaulinio karo artilerijos sviediniai ir kad jie sunaikinti vietoje“, – sakė pareigūnė.
Paklausta, ar dažnai Plungės rajono policijos komisariatas gauna pranešimų apie tokius radinius, I. Juškaitė pasakojo, jog būna įvairiai – kartais ilgai tokių nebūna, o kartais per mėnesį tenka skubėti net į kelis tokius iškvietimus.
Esą nereti ir tokie atvejai, kaip pastarasis, kai sprogmenis randa senienų su metalo detektoriais ieškantys asmenys. Tokia veikla nedraudžiama, tad ir jos mėgėjų netrūksta. Vis dėlto dažniau artilerijos sviedinių pasitaiko rasti tokiose vietose, kur dėl planuojamų statybų ar kitų darbų kasama žemė.
Beje, išminuotojai juokauja, kad kiekvieno kaimo garbės reikalas turėti savo mitą apie karo palikimą. Panašu, kad plungiškio Jono dėka tokį mitą nuo šiol turės ir Vainaičių kaimas. Įdomu tai, kad vyras kitą dieną pats susirado šių žemių savininkę ir papasakojo, kas pastarosiomis dienomis dėjosi jos ganykloje.
„Iš pradžių moteris gana įtariai į mane žiūrėjo. Ir tai savaime suprantama. Niekam nepatinka tokie keistuoliai kaip aš, kurie vaikšto po tavo sklypą. Bet kai išdėsčiau jai visą reikalo esmę, moteris gana nuoširdžiai sureagavo. Gavau jos leidimą ir toliau žvalgyti tą teritoriją“, – pasidžiaugė vyras. O paklaustas, ar dar grįš į tą vietą, nė akimirkos nedvejojęs atsakė: „Grįšiu.“
Plungiškio Jono nuotraukos Rugsėjį Virkšų kaime rastos granatos
Rašyti komentarą