Prūsų akmens bobos

Karaliaučiaus krašto kampeliuose (4)

Mergaitė iš Skirvytės

Proistorės ir ankstyvosios istorijos muziejuje Berlyne (MVF) buvo aptikta gipsinė prūsų akmeninės "bobos" kopija - kultinės statulos, stovėjusios iki 1891 m. laukuose, trijų kaimų - Usainių, Rasytės ir Vakerno - sankirtoje (maždaug tarp Usainių - rus. Pograničnojė, ir Stablaukio - rus. Dolgorukovo).

Tais metais profesorius Adalbertas Becenbergeris (tuomet muziejaus "Prūsija" vadovas) išvežė antropomorfinę skulptūrą, datuojamą maždaug XI-XIII a., į muziejų, čia ji buvo pastatyta greta kitų senovinių akmeninių konstrukcijų, o vėliau dingo be pėdsakų.

NEOLITINĖS gintaro figūrėlės, rastos Švarcorto-Juodkrantės kasyklose. XIX a. antrosios pusės piešinys iš Audronės Bliujienės knygos "Lietuvos priešistorės gintaras", 2007 m.

Proistorės ir ankstyvosios istorijos muziejus yra Karaliaučiaus muziejaus "Prūsija" paveldėtojas. Naktimis "suakmenėjęs žmogus" iš Usainių, dar vadinamas "Niūriąja mergaite iš Skirvytės", tyrinėja išgelbėtus eksponatus "Prussia-Sammlung". Į Berlyną kopija tikriausiai buvo išvežta kartu su vadinamąja "mokomąja" kolekcijos dalimi 1944 m. ir buvo saugoma vienoje iš Proistorės ir ankstyvosios istorijos muziejaus dėžių, kol į ją dėmesį atkreipė vokiečių tyrėjai.

Kokia jų kilmė?

Akmeninių prūsų statulų su žmogaus veidu yra per 20, įskaitant dingusias dar XVIII-XIX a., apie kurias teliko žodiniai liudijimai. Originalais yra pripažintos mažiausiai 14-15, kitos laikomos naujųjų ir naujausiųjų laikų padirbiniais. Visos jos rastos prūsų žemių pietinėje dalyje: Notangos, Bartos, Pamedės, Galindos ir Sasos srityse.

Kas vienija šias akmenines skulptūras iš skirtingų istorinės Prūsijos regionų?

Pirmiausiai - panašus dydis ir forma, taip pat medžiaga - granitoidiniai akmenys. Daugelis skulptūrų aiškiai vaizduoja karius arba vaidilas, turinčius ritualinius gausybės ragus, kai kuriais atvejais - kardus, šalmus ir net skydus. Rankos dažnai sukryžiuotos ant krūtinės, primena maldos pozą, arba juosmens srityje.

ŠIANDIEN "prūsų bobų" galima pamatyti Lenkijos ir Rusijos muziejuose: keturios statulos eksponuojamos Olštyno (Lenkija) pilies teritorijoje (jas matote nuotraukoje), viena - Karaliaučiaus istorijos ir buities muziejuje. Gimininga prūsiškoms poloviečių akmeninė statula stūkso Vilniaus nacionalinio muziejaus kieme.

Iš pirmo žvilgsnio akmeninės statulos panašios į tiurkų, skitų ir poloviečių viduramžių "bobas" iš Altajaus papėdžių ar Ukrainos stepių.

Visos jos gali turėti bendras ištakas, kurios siekia akmens amžiaus meną. Ilgą laiką mūsų teritorija buvo sukaustyta ledyno, tad vargu ar akmeninės statulos - tiek prūsų, tiek ir klajoklių - turi tiesioginį ryšį su paleolito Veneromis. Tačiau mezolito idėjos, mitai ir misterijos keliavo per laiką ir erdvę, ir maždaug prieš 10-12 tūkst. metų kartu su šiaurės elnių medžiotojais galėjo pasiekti ką tik susidariusios Baltijos krantus.

Kur kas vėliau, neolito epochoje, maždaug 5000 m. pr. m. e., pietryčių Baltijos teritorijoje atsiranda vietos ritualinio meno pavyzdžių, iš tolo primenančių monumentinius protėvių, dvasių, dievybių arba herojų atvaizdus prūsų viduramžių skulptūrose. Pirmiausiai tai gintarinės figūrėlės - Švarcorto-Juodkrantės lobis, kadaise priklausęs garsiajai "Prūsijos" kolekcijai, kuris buvo saugomas Karaliaučiuje iki 1944 m.

KARALIAUČIAUS istorijos ir buities muziejuje saugomas nedidelis antropomorfinis akmuo, vaizduojantis barzdočių su kepure (?), iš senosios muziejaus "Prūsija" kolekcijos. Jis buvo rastas Karaliaučiaus pilies griuvėsiuose. R. Širouchovo nuotr.

Išraiškos formų monumentalumas ir minimalistiškumas ilgiems tūkstantmečiams nulėmė Baltijos regiono meno raidą. Tai, ką mes šiandien matome rūsčiuose prūsų statulų veiduose, galėjo užsimegzti dar iki pačių prūsų, tiksliau - jų radimosi ir savivokos meto.

Kas galėjo turėti įtakos tam, kad šis nebūdingas baltams fenomenas atsirado Prūsuose?

Kai kurie autoriai manė, jog šios skulptūros yra tokia pat stepių, arba klajoklių, kultūros reminiscencija kaip ir laidojimas su žirgais, kumyso gėrimas, balnakilpių naudojimas ir panašios tradicijos, įskaitant avarų. Pastarieji Europoje atsirado VI a. ir VIII-IX a. ištirpo Karolio Didžiojo imperijoje ir tarp madjarų.

Laidojimas su žirgais atsiranda aisčių - prūsų protėvių - laikais, I-II a. sandūroje. Kumelės pieno gėrimas būdingas visoms tautoms, kuriose žirgas turėjo daug reikšmės - kasdieniame gyvenime bei ritualuose. Šiuo atveju akmeninės statulos turėjo atsirasti tarp prūsų Didžiojo tautų kraustymosi laikotarpiu. Tačiau tai įvyko keletą šimtmečių vėliau.

Kaip nustatyta akmeninių statulų sukūrimo data? Pirmiausiai - remiantis sąlyginiu tam tikrų archeologinių artefaktų, kuriuos pavaizdavo akmentašiai, tipų datavimu. Pavyzdžiui, kardo prie "bobos" iš Mozgovo-Lasečno (Lenkija) šono atsiradimas datuojamas XII a. pabaiga-XIII a. pirmąja puse. Aštriakampis ir ovalus šalmas, pavaizduotas skulptūrose iš Bartošicų ir Bronovo (Lenkija), gali būti priskirtas ilgesniam periodui - XI-XII a. pr.

GDANSKO (Lenkija) archeologijos muziejuje saugoma "prūsų boba" iš Mozgovo-Lasečno. ("Wikipedia" nuotr.)

Galimas įkvėpimo šaltinis

Taigi protėvių ir dievybių vaizdiniai egzistuoja tūkstantmečius pasąmonės archetipuose. Galbūt prūsų akmens gremžėjų įkvėpimo šaltinis buvo netoliese. Arčiau nei mes manome. Mes žinome, kad prūsai daug keliavo. Naugardas ir Gdanskas, Gotlandas ir Jutlandas, ir daugelis kitų Šiaurės Europos, senosios Lenkijos ir Rusios miestų bei miestelių. Artimiausi prūsiškoms "boboms" yra vakarų slavų bareljefai su žynių ir dievų vaizdiniais Riugeno saloje bei Pomeranijoje. Pirmiausiai tai Svantevito / Sviatovito akmuo, įmūrytas į XII-XIII a. bažnyčios sieną, vaizduojantis dievą ar žynį su ritonu arba aukojimo ragu, Altenkircheno mieste netoli garsiosios XII amžiaus Arkonos šventyklos Riugeno saloje. Į jį panašus ir akmuo, įmūrytas į Bergeno miesto sieną. Artimos prūsų "boboms" ir medinės dievybės pirmojo tūkstantmečio, rastos Pomeranijos ir Šlezvigo-Holšteino teritorijose. Įdomu, kad mažiausiai viena iš prūsiškų statulų taip pat buvo įmontuota į XIV a. Ordino bažnyčios sieną Pratnicoje (Lenkija).

Naujojo kulto tarnai pabrėžė viršenybę virš senojo tikėjimo, statydami bažnyčias esamų šventyklų vietose ir iš dalies naudodami pagoniškus atributus bei šventes. Tačiau kalba ne apie tai. Vakarų slavų akmentašių meistriškumas XI-XII a. patyrė nemažą monumentinio romaninio stiliaus poveikį. Jo įtaka ypač juntama to meto Europos religinėje architektūroje ir plastikoje.

TOKIAS statulas poloviečiai statė ant pilkapių prie Azovo jūros. Viena jų dabar stūkso Vilniuje, Nacionalinio muziejaus kieme. Parsigabeno ją grafas Eustahijus Tiškevičius - istorikas, kolekcininkas, Lietuvos archeologijos pradininkas, - iš ekspedicijos Ukrainoje.

Patys prūsai, žinomi keliautojai, taip pat galėjo būti paveikti įspūdžio, kurį patyrė išvydę ankstyvųjų akmeninių katedrų apdailą Gnezne, Gdanske, Danijoje, Gotlande, Šiaurės Vokietijoje, ir iš dalies perimti griežtą romaninio vaizdo ekspresiją. Ir, žinoma, įkvėpimo objektas galėjo būti kur kas ankstesni runų akmenys Skandinavijoje. Ypač gotlandiškos stelos V-VII a. negalėjo neatkreipti į save prūsų pirklių dėmesio.

Taigi senieji archetipai, prūsiško stiliaus geometriškumas ir išorės įtaka įsikūnijo į primityvius, tačiau išraiškingus skulptūrinius protėvius, vadus, dievus, herojus, atsistojusius Baltijos kalbų teritorijos pietiniuose pakraščiuose.

Kokia paskirtis?

Galima tik spėlioti apie pirminę "bobų" funkciją ir prasmę. Sprendžiant iš išvaizdos, jos turėjo kultinę paskirtį. Bet kokią?

Neseniai Lenkijoje, Poganovo vietovėje, archeologai atrado akmenį, panašų į statulą. Netoli rasta daug X-XII a. keramikos. (Senovėje ši teritorija priklausė prūsams; tai buvo paribio miškas tarp Bartos ir Galindos žemių.)

Viena iš tyrėjų prielaidų - kad "bobos" iki kryžiuočių buvo statomos prie prūsų žemių ribų, svarbiausių kelių, prekybinių ir taip pat piligriminių.

Akmens statulos Karaliaučiaus krašte

Be jau minėtos Usainių akmens statulos, Karaliaučiaus krašte daugiau tokių nėra. Tiesa, esama duomenų kultinį akmenį, turintį žmogaus veido bruožų, buvus Palmburge (rus. Pribrežnojė), Kranto (rus. Zelenogradsk) rajone. Akmuo buvo rastas Vladimiro Kulakovo archeologinių žvalgymų metu 1977 m. Pasak vėlesnių Rusijos archeologo užuominų, jis neišliko. Remiantis vien piešiniais ir fotografijomis, sunku spręsti apie šios statulos autentiškumą. Galima tik pridurti, jog 2005 m. pagal piešinius iš V. Kulakovo knygos buvo sukurta akmens kopija, tačiau kaip originalo, taip ir jo prototipo likimas nežinomas.

Beje, viename iš istorinių gidų po Karaliaučiaus kraštą V. Kulakovas mini kitą akmenį, kuris šiandien stūkso netoli Kranto miesto, Kirteinių gyvenvietėje (vok. Sankt Lorencas, rus. Salskojė), šalia sugriautos bažnyčios. Jis panašus į pailgą, iš šonų suplotą stelą ir iš tolo panėši į akmenines prūsų "bobas". Vis dėlto akmuo yra mažesnis nei paprastai ir neturi ryškių antropomorfinių bruožų bei kitų detalių, būdingų minimoms skulptūroms. Akmens priekyje ir nugaroje išraižyti kryžiai skyde, taip pat lotyniškos raidės A. H. Tai galėjo būti akmuo, naudotas kaip ženklas, ribojantis Ordino ir Bažnyčios žemes arba senuosius ūkius, tačiau klausimas atviras. Nežinia, kas ir kada akmenyje išraižė šiuos simbolius ir kada jis atsidūrė prie bažnyčios. V. Kulakovas šį akmenį interpretuoja kaip nebaigtą prūsų akmeninę "bobą" - statulos šonuose matyti rudimentinės rankos, akmuo iš priekio nutašytas, nuglaistytas, papuoštas Ordino (?) skydu su kryžiumi, turi apskritą išsikišimą viršutinėje dalyje.

Kaip ir kitos prūsų skulptūros, Kirteinių akmuo užmena daugiau paslapčių, nei turima realių faktų.

CITATOS
"... kažkokiu būdu stepių tiurkų - poloviečių kultūra rado atgarsį prūsų žemėse. Tiesa, poloviečių ir apskritai visų tiurkų akmeninės statulos dažniausiai laiko rankose ritualinį indą, o "prūsų bobos" - baltų žemėse labai paplitusį ritualinį geriamąjį ragą."

Alfredas BUMBLAUSKAS, "Senosios Lietuvos istorija 1009-1795" ------------------------------------------------------

* "Rusų archeologo Vladimiro Kulakovo manymu, akmeniniai vyrai simbolizuodavo Videvutį ir Brutenį - legendinius prūsų protėvius; buvo statomi poromis prie prūsų žemių ribų, pradedant nuo pirmojo tūkstantmečio pabaigos maždaug iki XI-XII m. e. a. Daugelis kitų prūsų akmeninių statulų lyties požymių neturi."
* "Akmens bobų išsidėstymas Baltarusijoje - sutampa su teritorija, kur kažkada gyveno baltų gentis jotvingiai, taip pat ir prūsų kolonistai, XIII a. gelbėjęsi nuo Vokiečių ordino karų."
* "Neseniai atrodė, kad nieko panašaus į akmens bobas Latvijos teritorijoje nėra, nors kultinių akmenų čia, kaip ir kaimyninėse teritorijose, pakanka. Bet visai neseniai, 2011 m., folklorinės ekspedicijos rytinėje Latvijos dalyje - Latgaloje - senose kapinėse mums pasisekė rasti keletą akmeninių statulų, vizualiai labai panašių į baltarusių akmens bobas <...>. Latvių archeologo Jurio Urtano nuomone, apleistą minėtų latgalių kapinių dalį su akmeninėmis statulomis galima priskirti Livonijos laikotarpiui (XI-XVI a.)."
* "Latgaloje - tai akmens formos, primenančios iš vienos pusės primityvų platų kryžių, iš kitos - 60-80 centimetrų aukščio moters figūrą, paprastai su išrėžtu dekoratyviu įstrižo ar vertikalaus kryžiaus ženklu figūros centre."
* "Palenkės akmens bobos Gomelio srityje stovi vietose, kuriose jos toliau yra lankomos (miškuose, kapinių ar kaimų pakraščiuose). Čia kiekvieną pavasarį vietinės moterys jas perrengia ir padeda smulkias aukas. <...> Rengimo ceremonijoje dalyvauja vien moterys."
* "2005 m. Latvijos universiteto folkloristų ekspedicijos po buvusias prūsų vietas Mozūrijoje ir Varmėje (dabar Lenkija) metu vietiniai gyventojai papasakojo padavimą, pagal kurį viena iš akmens bobų esanti akmeniu paversta princesė, laiku nepranešusi tautai apie artėjantį karą."
* "Žodžiu "boba" anksčiau baltai ir slavai dar vadindavo dangaus šviesulius, atmosferos reiškinius. Pavyzdžiui, "boba" Latvijos kaime vadinta Aušrinė, lenkai taip vadino Orioną, čekai ir lenkai - tamsius audros debesis."

Janina KURSYTĖ, "Akmenų sakralumo pėdsakai"

Tiurkų žodis "baba" verčiamas kaip "tėvas", "protėvis".