Prycmiškių džiaugsmą saugo atkuriamas kaimas

Kartais atvažiavę žmonės senuosius prycmiškius pavadina kietaskūriais.

"Čia gyvena žmonės, kurie viską sako atvirai, tiesiai šviesiai", - pastebi Reda Cirtautienė.

Jos 83 metų tėvui Juozui beveik 10 metų koją ties šlaunimi ir nugarą gėlė, rankų nepakėlęs. Šiemet, kažkur išgirdęs, gailių kuokštą į degtinę pamerkė ir, tris dienas palaikęs, rudu skysčiu skaudamas vietas pasitrynė. Kaip ranka nuėmė, - stebisi iki šiol. Maža to, anksčiau akinius nešiojo, o šiandien puikiausiai išsiverčia be jų. Dar rodo ataugusius viršugalvyje plaukus. Ataugti pradėję, kai be kepurės ėmė vaikščioti. "Dabar einu jaunyn, ne senyn", - juokauja senolis, iš tikro nežinodamas, iš kur tie stebuklai. Įtaręs gydomąją gailių jėgą, pasimerkė dar.

Nuspėja lietų

Anksčiau kaimiečiai iki pat pusiaunakčio maudydavosi mariose, dabar vanduo esąs nebešvarus. Iš Kintų leidžiama kanalizacija priteršusi, tad maudynėms dažniau renkasi Miniją.

Ne vieną gamtos slėpinį atvėręs Juozas prieina prie erškėtrožę primenančio krūmo, pauosto lapus ir sako, kad nelis, nors atrodo tuoj tuoj pasipils. Pasak jo, šis augalas - ingeltjera - prieš lietų labai stipriai, skaniai kvepėti imąs.

Naujakuriai

Patys jauniausi naujakuriai Prycmuose apsigyveno prieš 13 metų, tais laikais brangiai, už 7 tūkstančius litų, nusipirkę, kaip pati Angelė įvardijo, lūšnelę. Angelė - iš Raseinių, vyras Olegas, kaip ichtiologas, atvyko čia dirbti ir gyventi iš Vilniaus.

Šiandien lūšnelę darbščios Angelės ir Olego Titorenkų rankos pavertė dailiu, erdviu ir jaukiu namu su gražiai sutvarkyta aplinka. Dirbti priėmė ir abu vaikus Akvilę bei Stanislovą.

To, kas buvo, visiškai nenušlavė. Įvairiose vietose paliko autentiškus senosios vokiškos trobos fragmentus, pirčiai įstatė senas duris.

Pamario dvasią prisivilioti padėjęs porą metų priglaustas dailininkas Česlovas Gabrys, kuris nutapė namų galerijai keletą darbų su kurėnų mariose vaizdais.

Kai dar viskas buvo "po senovei" jauną šeimą aplankė gerokai pagyvenusių vokiečių pora. Papietavę, paviešėję, pasidairę, pasidžiaugę bei palikę markių, paklausė, ar galėsią atvažiuoti vėl, tačiau praėjo 12 metų, o jie nepasirodė.

Gydo karo žaizdas

"Iš lėto Prycmai atsistatinėja", - konstatuoja Gražina.

Radome atstatomą ne vieną trobą. Ant stogo dirbantis aptiktas Verneris Gedaitis pasakojo tvarkąs tėvų namą. Pradėjęs ardyti, aptiko karo metu sprogusių minų skeveldrų. Vėliau pamatė, kad namas buvęs stipriai apšaudytas. Iš Vokietijon išvažiavusio kaimynystėje gyvenusio Vybernaičio, beje, kariavusio vokiečių armijoje, sužinojo, kad po karo šioje vietoje žiojėjo didelė sviedinių išmušta duobė.

Sprogmenų skeveldromis ar šovinių suvarpytų sienų rado ir kiti trobas taisantys prycmiškiai. Į seną Klimkaičių trobą taip pat didelė skeveldra buvo įlėkusi.

Šiandien, pasak nuo gimimo, nuo 1959 metų, čia gyvenančio Vernerio, Prycmuose gyventi ramu, saugu. Policijos įgaliotinis, rėmėjai įvedę tvarką.

Per savo gyvenimą jam netekę regėti ar girdėti, kad jų kaimą aplankytų koks nors politikas ar seimūnas. Tokios vietos, kaip kaimo centras, nesą, - visi reikalai tvarkomi Kintuose.