Raganų kalne įsimetusį grybą pavyko suvaldyti

Viename iš labiausiai lankomų objektų Neringoje – „Raganų kalne“ – eksponuojamos 79-ios medinės skulptūros, daugiausia vaizduojančios lietuvių pasakų herojus, ypač daug – raganų ir velnių. Tačiau po atviru dangumi stovinčios skulptūros dūla – teigiama, kad be nuolatinės tautodailininkų pagalbos jos seniai būtų sunykusios. Ypač daug nerimo kėlė įsimetęs užkrečiamas grybas, skulptūras sparčiai pūdęs iš vidaus.

„Žinot, tas grybas, buvo toks specifinis – iš vidaus, iš šerdies einantis. Betepant reikalai pagerėjo. Bet puvimas vyksta, tai – pastovus reiškinys“, – sako skulptorius Jonas Vaicekauskas.

Suvaldžius grybą, šiemet skulptoriai galėjo atnaujinti daugiau skulptūrų nei ankstesniais metais. Penki Raganų kalne besidarbuojantys šiauliečiai tikina daugiau ar mažiau prisilietę prie visų eksponatų – nuo vienų pakako tik nuvalyti samanas, konservuoti, kitur teko šalinti puvinius, atkurti visiškai sunykusias detales. Pasak skulptorių, atkurti kitų autorių kūrinių dalis buvo bene sunkiausia, nes dažnai originalų nėra net nuotraukų.

„Jeigu būtų nuotrauka, tai turbūt atkurti būtų dar sunkiau, nes tada tikrai savo nieko nebegali įdėt, o daryt taip, kaip yra. Bet vis tiek sudėtinga, vis tiek turi būti ne savimi“, – sunkumus apibūdina skulptorius Egidijus Žilinskas.

Neringos istorijos muziejus, kuriam priklauso Raganų kalno skulptūros, joms atnaujinti iš savivaldybės biudžeto šiemet gavo 14 tūkst. litų – kone dvigubai daugiau nei ankstesniais metais. Tačiau plėsti ekspoziciją naujomis skulptūromis, kaip norėtų, to toli gražu nepakanka. Muziejus keliskart siūlė simboliškai apmokestinti Raganų kalno lankymą, tačiau savivaldybės pritarimo negauna iki šiol.

„Manytume, kad aplanko kiekvienas, kuris atvažiuoja į Kuršių neriją – tai būtų virš 700 tūkst. žmonių. Na, jeigu ir 200 tūkst. aplankytų arba mes gautume pinigus, būtų labai daug“, – skaičiuoja Neringos istorijos muziejaus direktorė Eleonora Regina Jonušienė.

Pirmieji kūriniai Raganų kalne įkurdinti prieš 35-erius metus. Kai kurių būklė, pasak skulptorių, beviltiška, todėl, neplečiant ekspozicijos naujais kūriniais, ji neišvengiamai mažės.