Ruigius iš esmės pakeitusi melioracija. Tuomet, prieš 40 ir daugiau metų, kaime buvo apie 30 trobų, kurios stovėjo ant kalvos, kitoje, daug gražesnėje smėlėtoje vietoje, netoli Garės kalno. Ten likęs tik didelis medinis kryžius. Gyvas upės ilgesys: "Tekėjo Aisė, kuri po melioracijos pavirto kanalu".
Visą amžių čia gyvenančiam ūkininkui Povilui Dirgėlai taip gaila buvo palikti 11 kambarių tėvų trobą, kad atminimui pusę klėties persikėlė.
Zina Dirgėlienė dėl kaimo perkėlimo tebepykstanti iki šiol: "Čia - dauba, iš visų pusių vanduo subėga". Skauda širdį žmonėms ir dėl miško: "Iš palaukės žiūrint, miškas yra, tačiau į jį įžengus, kas darosi... Ištisai iškirstas, tik juosta dėl vaizdo paliekama".
Anot jos sūnaus Kęsto, nereikėtų atiduoti miško savininkui, jei jis nieko ten nekuria. Atsiliepia ir gyvūnams - dingsta šernų takai, traukiasi žvėrys kitur.
Beje, vidurnaktį prieš mūsų atvažiavimą vietos medžiotojai nušovė lapę. Nusprendė, kad pasiutusi, nes labai drąsiai vaikštinėjusi.
Vis dažnesnis reiškinys - laukuose pasirodančios lentelės su užrašais, kad čia pirktų žemės. "Matyt, prie miesto žemės jau išdalintos, trūksta jos", - svarstė kaime.
Degė, nes gėrė
Gyventi čia ramu, tylu. Tiesa, sako Z. Dirgėlienė, buvo kažkada karves pavogę, bet žmonės patys jas surado.
Kaimo pakraštyje - "juodoji skylė". Neseniai sudegė troba su pagyvenusių žmonių pora. Po visą kaimą ištikusio sukrėtimo prisimenama, kaip prieš 18 metų toje pačioje vietoje liepsna aukas pasiglemžusi prieš Velykas. Vėliau būta kitokių nelaimių - iš viso 6 mirtys tos vietos gyventojus per 18 metų ištikusios.
Alkoholis buvęs lemiama visų šiose apylinkėse kilusių gaisrų aplinkybė, ir apie tai žmonės kalbėjo atvirai.
Bursis į bendruomenę
Nepaisant šventinio šurmulio dažname kieme, Brožių mokykloje bei bibliotekoje dirbanti Z. Dirgėlienė Ruigius pavadino pusiau mirusiu kaimu. Tačiau Paulius, Klaipėdoje besimokantis Dirgėlų sūnus, nesibaido minties sugrįžti čionai gyventi.
Dirgėlų kaimynui Vytautui Dodroziejui kaime šiandien gyventi visai patiktų, jei ne viena problema - kritusi pinigo vertė. Supranta, kad mieste padėtis ne kitokia, tad stengiasi su viskuo, kas ne jo jėgoms pakeisti, susitaikyti.
It kokią gerąją naujieną ruigiškiai mums pranešė žinią, kad netrukus turės bendruomenę. Jai vadovausianti Brožių parduotuvės vedėja Vida.
"Norime dainuoti, norime klubo, norime pabūti kartu, daug ką norime padaryti", - vietinių viltis išreiškė ūkininkas Vaclovas Šliažas. Jis su žmona ir dar keletas ruigiškių neseniai dainavo ansamblyje "Berželis", kuris pasitraukus vadovui iširo.
Šliažų pusė
V. Šliažas dar kolūkio laikais Ruigių kaime nusipirko sodo namelį primenantį pastatėlį, ir jį per laiką pavertė į šviesią, didelę, iš visų pusių savaip gražią trobą. Pats buvo architektas, pats statybininkas, tačiau be savo žmonos Onutės, tikino, nieko panašaus nebūtų padaręs. Kad tą pamatinį namuką galėtų nusipirkti, abu buvo priversti įsidarbinti kolūkyje.
Kaime sklando gandas, kad O. Šliažienė pamaitinanti kiekvieną. Dar daugiau, ji esanti kaimo siela, neformali lyderė. Ar padėti, ar patarimo - pas Onutę dažnas lekia. O taurelės kilnotojai ir kilnotojos Onutės, pasirodo, bijo. Kodėl? "Kad baru", - mus vaišindama ji ištisai juokėsi.
O. Šliažienė pasisakė, kad rašo knygą apie savo gyvenimą. Joje bus, sakė, ir atsakymas, kodėl ji šiandien negali kitaip gyventi, žmogaus nepavalgydinto išleisti. Matė, kaip sušaudė tėvą, augusi be motinos meilės, metus laiko ubagavusi. Moteris kraupius įvykius pasakojo ryškiai, it vakarykščius.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą