Šiame krašte gimusios ir, išskyrus tremtį, visą amžių čia gyvenusios E. Papievienės pasakojimu, ūkį, kurio valdose sukalta keista konstrukcija, maždaug prieš aštuonerius metus iš kauniečio "mafijozio" žmonos nupirkę du vokiečiai - prokuroras ir gydytojas. Vietiniams pirkėjų pasirinkimas iki šiol atrodantis keistas; čia - šabakštynai ir vieni uodynai, o mokėję, dar pamena, labai brangiai.
Ne viename kieme išgirstame, kad sodybos kaina čia apvalinama iki milijono litų, nors troba trobai nelygi, ir pastatų skaičius bei išvaizda gerokai skiriasi. Kalbama, jog kaimyninėje Mingėje švedas vienam pamariečiui milijoną davęs už tokią menką lūšnelę, kad pamanytum, jog čia ateityje tikras rojus bus.
Vokiečius traukianti natūrali, laukinė gamta, tačiau čia jie nenakvoja. Labiausiai jiems patinkanti Neringa, kur praleidžia po 2-3 savaites.
"Čionai atvyksta daugiau tik vakarais, vaišinasi alumi ir degtine. Čia - natūralu, švarus oras ir maistas pigesnis. Panašios aplinkos, sakė mums vokiečiai, pas save seniai nebeturi", - kalbėjo suverniškė.
Prūselė su kataliku
Pati E. Papievienė su savo vyru Pranu, kaip patys juokauja - prūselė su kataliku - santuokoje nugyveno jau 46 metus. Bitynas ir po eglišakiais saugomi rožių krūmai, švara kiekvienoje kertėje ir šešetas senelius nuolat aplankančių anūkų - šie bei kiti ženklai, taip pat ir dailus tvarkingas namas rodo bendrą patirtį esant vaisingą ir darnią.
Iki šiol Papievienė nežinanti, už ką jos tėvai atsidūrė lageryje, o jai penkiametei teko patirti visokių baisumų. Papasakojo, kaip pralindusi pro spygliuotą vielą iš bulves valgančių kareivių vogusi skutenas. Prisimena tuo metu karališką patiekalą - žirnius su kauliukais.
Suverniškiams meteorologų televizoriaus ekrane nereikia. Štai P. Papievis sako, kad šiemet bus šalta žiema, šalčiai truks iki pavasario - šitaip rodanti stora kiaulės blužnis.
Dar vienas "orometras" būna bulvių kirmėlė su daugybe kojų. Margas kirminas reiškia atlydį, o baltas - speigą, aiškina E. Papievienė, pridurdama, kad šiemet pagal tai oro burti negalinti, nes kasė ne rankomis ir kirminaičių neaptiko.
Išvažiuos į Vokietiją
Prieš trejus metus mirė 86 metų Marė Eicholcienė, ir ją karšinusiai Vidai atrodo, kad nebeliko Suvernuose įdomesnių, stiprių ar meniškų asmenybių. Pas M. Eicholcienę atvažiuodavo vokiečių, muziejininkų, ir ji jiems dainuodavo.
Dar, prisiminė, kitoje pusėje kelio gyvena jauna keramikų šeima, gal jie, svarsto garsiai, galėtų būti "prie meno".
O Erikai Rudmokienei ir visą laikraščio puslapį gali paskirti - ji vokiškai su mumis pašnekėjo, ir tiek kalbos turėjo, kad nebuvo kada net nuo įkyriai purškiančio lietaus pasislėpti - taip ir kalbėjomės iškart už vartelių.
Moteris 50 metų dirba Kintų klebono padėjėja. Net trijų kapinių sargė - Muižės, Kintų ir Suvernų. Dar giedoti prūsiškai į "pagrabus" einanti. Tačiau ji sako greitai išvažiuosianti į Vokietiją, jau padavusi dokumentus - visi giminės ten.
"Vadinsiuos tuomet Radmachar. Erika Radmachar. Mano vyras, kuris jau seniai miręs, austras, jis iš tų belaisvių, kurie kasė kanalą. Ir pasiliko. Rusams užėjus, paliko Rudmokas. O visi anūkai mano - Radmachar. Mano tėvas turėjo 23 vaikus. Iš dviejų žmonų. Aš turiu 5 vaikus, mano seserys ir broliai - dauguma Štutgarte", - sako ji.
Su Papieviene Rudmokienė - vienmetės, kartu kančių kelius lageriuose ėjo, kartu 1948 metais grįžo. Vadina save lietuvininkėmis prūselėmis.
Pristatant kaimelio bendruomenę, nepraleidžiamas ūkininkas Kazimieras Tenkutis. Pasak kaimynės E. Rudmokienės, jis turi 10 karvių, 5 bulius, 10 šunų bei 50 katinų. Kaimynė ir pataiso jam valgyti, nes "numirtų iš bado".
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą