Genovaitė Vaišnorienė, kovodama už savo nuosavybę, jau prarado ir sveikatą, ir darbą, ir gyvenimą. Iš pradžių nuėjo kančių kelius mėgindama atgauti savo senelių ir tėvų Paulauskų žemę Kretingos rajone. Teko net pačiai rinkti vietinių gyventojų liudijimus, kad ji tikrai yra čia gimusi G.Paulauskaitė, nors jos gimimo liudijime aiškiai parašyta, kad ji gimė Kretingos rajone, Dauginčių kaime. Tačiau ką darysi - tokie buvo valdininkų reikalavimai.
Parašus surinko, įrodė, kas esanti. Tačiau visos giminei priklausiusios žemės taip ir neatgavo - nuosavybės teisės 1996 m. jai buvo atkurtos tik į 12,23 ha. Tiesa - nuostabioje vietoje, Salantų regioniniame parke, pusiasalyje, Minijos upės vingyje. Tik kad džiaugsmo iš to nedaug.
Sklypas „tirpsta“
Kiek iš tų atmatuotų hektarų jai dar liko, G.Vaišnorienė šiandien tiksliai net nežino. Per 15 metų jai priklausančiame sklypo plane valdiškų institucijų pastangomis „atsirado“ ir 6 m pločio valstybinis kelias, kuris ten fiziškai netelpa, ir per žemės ūkio bei miško paskirties žemę einančios vandens apsaugos juostos - po 50 metrų iš abiejų pusiasalio pusių, ir sklypo ribinė linija nuo skardžio atodangos buvo iškertant medžius ir apie 40 m sumažinant sklypą.
Registrų centre sklypo duomenys, G.Vaišnorienės teigimu, be jos žinios buvo keičiami kelis kartus taip, kaip kažkam reikia, o bet kokie jos mėginimai atlikti sklypo kadastrinius matavimus „paslaptingų jėgų“ tuojau pat sustabdomi.
Vis dėlto G.Vaišnorienė vis nenuleidžia rankų, mėgina apginti savo konstitucinę teisę į nuosavybės neliečiamumą. Kovoja ir dėl to, kad jai priklausanti teritorija Salantų regioniniame parke nebūtų niokojama. „Mes, teisėti žemės paveldėtojai, jokių teisių savo nuosavybėje neturime. Čia nuolat vykdomi neteisėti pašalinių asmenų veiksmai, ir niekas jų nesustabdo. Bekovodama su tuo niokojimu jau praradau viską“, - teigia moteris.
Niokojama gamta
Įvairūs savavališki medžių kirtimai ir gamtos niokojimas jos sklype be jos žinios buvo vykdomi ne vienerius metus. Tačiau ypač ši veikla suaktyvėjo pernai, kai Salantų regioninio parko direkcija ėmėsi vykdyti Europos Sąjungos finansuojamą projektą „Minijos upės slėnių ties Dyburiais sutvarkymas“.
Pernai balandį moteris pastebėjo, kad jos miške iškirsti medžiai, o kelmai slepiami pridengiant medžio žieve ir lapais. Apie tai ji informavo Valstybinės miškų kontrolės Kretingos skyrių ir Kretingos policijos komisariatą, atkreipdama tarnybų dėmesį, kad miškas nuolat yra niokojamas pašalinių asmenų, nors yra kraštovaizdžio draustinyje.
Kretingos policijos komisariatas „ištyrė“ situaciją ir padarytą žalą įvertino 70,68 lito. Kadangi „turtinė žala neviršija 1 MGL, todėl pradėti ikiteisminį tyrimą netikslinga“.
Kretingos miškų kontrolės skyrius nustatė, kad „yra iškirsti 6 negyvi (sausuoliai), pušies ir ąžuolo medžiai. Medžiai išvežti. Žala miškui nepadaryta“.
„Žalius medžius vadinamieji specialistai įvardija kaip sausuolius, o turtinė žala įvertinta taip, lyg būtų nukirsta medžio šaka“, - piktinosi moteris.
Keitė upės vagą
Gegužės pabaigoje vaikštinėdama po savo sklypą G.Vaišnorienė pamatė, kad Minijos pakrantėje iškirsti karklai, ji išvalyta. Pagalvojo - gerai, nes jie jau buvo virtę šabakštynais.
Tačiau ji pastebėjo ir tai, kad ties užtvanka, prie išlikusių vandens malūno pamatų, Minijos vaga dirbtinai pakeista, sustabdant vandens tekėjimą pro pamatus.
„Dėmesį patraukė tai, kad salelėje, skiriančioje pagrindinę upės vagą nuo tos, kuri tekėjo link pamatų, mėtėsi pavasarinio potvynio nunešti maišai su smėliu. Iš visos Minijos pakrantės buvo iškirsti karklai ir jais uždengtas intakas, panaudojant smėlio maišus“, - sako ji.
Moteris raštu apie tai, kas vyksta Salantų regioniniame parke, informavo Aplinkos ministeriją. Ši situaciją išsiaiškinti pavedė Valstybinės saugomų teritorijų tarnybai (VSTT).
Po kurio laiko G.Vaišnorienė gavo iš ministerijos VSTT direktorės Rūtos Baškytės pasirašytą atsakymą: „Salantų regioninio parko stebėjimais Minijos upės vandens lygis praėjusiais metais ir šį pavasarį buvo gerokai aukštesnis, nei įprasta. Tai galėjo paveikti upės vagą ir pakrantes“.
Moters teigimu, toks paaiškinimas nelogiškas, nes Minija šia vaga tekėjo nuo senų senovės ir staiga kažkuriuo momentu nuo 2012 m. rudens iki 2013 m. pavasario nustojo tekėjusi. „Būtent toje vietoje Minijos vandenis papildo Mišupės intakas ir upės tėkmė įsibėgėjusi krinta žemyn. Bet koks didesnis vandens kiekis ar potvynis pagilina ir išplauna upės vagą, o ne atvirkščiai“, - absurdiškais specialistės paaiškinimais piktinosi G.Vaišnorienė.
Kryžių statyti leido
Skundas Aplinkos ministerijai - toli gražu ne vienintelis moters pagalbos šauksmas siekiant apsaugoti jai priklausantį nuostabų gamtos kampelį. Per 15 metų rašė ji ne kartą ir įvairioms valdžios institucijoms, tačiau niekas į jos raštus nereagavo.
„Per visą Nepriklausomybės laikotarpį mano tėviškė tiek nuniokota, miško ekosistema pažeista, kad menkiausias vėjelis verčia medžius, o jie juos ir toliau pjauna. Valstybė sukūrė saugomas teritorijas tam, kad jas saugotų, o vyksta viskas priešingai. Kam reikalingos tos direkcijos, tarnybos? Tai galingų žmonių žaidimai, kurių vienintelis tikslas - pasiekti, kad aš pigiai parduočiau savo protėvių žemę, arba išgrobstyti ją po gabaliuką. Jie turi visas galias, pinigus ir net valstybės suteiktus administracinius įgaliojimus“, - įsitikinusi G.Vaišnorienė.
Dar 2010 m. spalį, kreipusis į aukščiausias valstybines institucijas ir praradusi viltį pasiekti teisingumą, G.Vaišnorienė išsiuntė VSTT raštą, kuriame iš nevilties parašė: „Tačiau jeigu p.R.Baškytė nori matyti mūsų žemėje koplytstulpį, aš jį pastatysiu. Norėčiau, kad būtų išduotos sąlygos koplytstulpio įrengimui nuosavybės teise valdomame sklype. Tai bus koplytstulpis „Kančios kelias Nepriklausomoje Lietuvoje (1991-2011). Paulauskų giminei atminti“.
VSTT šį raštą įvertino kaip „prašymą dėl kultūros vertybės atkūrimo“ ir netrukus G.Vaišnorienei atsiuntė patvirtintą žemės sklypo planą, kuriame buvo pažymėtas... koplytstulpis.
Neapsikentusi valdininkų savivalės moteris net siūlė jiems nacionalizuoti jos žemę. Neatlygintinai, nes tokios moralinės ir materialinės žalos neįmanoma atlyginti. Pageidavo tik vieno - kad jai būtų įteiktas turto paėmimo aktas, būsimoms kartoms įrodantis, kur dingo jų turtas. Jai buvo paaiškinta, kad nėra įstatymo, pagal kurį jos žemę galėtų nacionalizuoti. O išgrobstyti po gabalą, suniokoti, suprask, galima.
Direkcija teigia neniokojanti
Salantų regioninio parko direktorius Modestas Šečkus „Respublikai“ patvirtino, kad parke vykdomas ES finansuojamas projektas „Minijos upės slėnių ties Dyburiais sutvarkymas“, kurio vertė - 710 tūkst. litų. Jį planuojama baigti jau šį pavasarį.
Tačiau jis patikino, kad privačios žemės sklypo šio projekto įgyvendinimo metu vykdomi darbai neliečia. Priartėja, bet per privačią žemę neina, nors iš pradžių ir buvo sumanymų į maršrutą įtraukti jau esantį miško takelį, kuris eina per privačią teritoriją. Direkcija tai derino su G.Vaišnoriene, bet, jai nesutikus, buvo ieškoma kito sprendimo valstybinio miško ribose.
„Jokių medžių privačiame sklype nekirtome, ribinės linijos, kiek žinau, miškininkų buvo iškirstos gerokai anksčiau prieš mums pradedant vykdyti projektą. Mūsų suplanuoti takai net bus atitraukti nuo tos ribinės linijos per keletą metrų, kad nekiltų kokio pavojaus privačiam miškui“, - sakė direktorius.
Jis taip pat teigė esąs tikras, kad ir Minijos vagos niekas nekeitė, o ir padaryti tai nelabai būtų įmanoma, nes upė ten labai srauni. M.Šečkus tikino, kad po G.Vaišnorienės skundo Aplinkos ministerijai pats buvo nuvažiavęs į minimą vietą ir įsitikino, kad niekas nieko ten piktybiškai nedarė.
„Minija yra gana impulsyvi upė ir kiekvienais metais tai vienoje, tai kitoje vietoje susiduriame su tam tikrais vagos pasikeitimais, bet dėl natūralių procesų - šlaitų nuošliaužų ar pan. Tačiau kad prie G.Vaišnorienės sklypo buvo kažkokių radikalių upės vagos pasikeitimų, mes net nestebėjome. Ir tikrai ten niekas jokios vagos nekeitė“, - tvirtino M.Šečkus.
Rūta Baškytė, Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos vadovė:
Gavę G.Vaišnorienės skundą kreipėmės į įvairias institucijas, susirinkome visą medžiagą ir negavome informacijos, kad Minijos vagą būtų mėginta pakeisti ar padaryta kokia kita žala, tad nelabai ką ir turime šiuo klausimu pasakyti.
Su minėta moterimi teko bendrauti ne kartą. Viename savo raštų ji yra parašiusi, kad aš disponuoju jos sklypu. Girdėti tokius kaltinimus man buvo mažiausiai keista.
Istorija prasidėjo tada, kai buvo rengiamas Salantų regioninio parko tvarkymo planas. Jau baigiant darbą ji atvažiavo pas mane ir tikino, kad įvairios institucijos ją skriaudžia, neleidžia susitvarkyti žemės dokumentų ir pan. Skambinau į Salantų regioninį parką, tačiau ten mane patikino, kad jie jokių neigiamų priemonių prieš nieką nesiima. Išnagrinėjome situaciją labai geranoriškai, buvo patenkinti G.Vaišnorienės pageidavimai, tačiau ir po to sulaukėme jos kaltinimų. Tad net nežinau ką pasakyti - stengiesi žmogui padėti, o lieki kažkuo kaltas. Manau, kad šios moters skundų sulauksime dar ne vieno.
Parengta pagal dienraštį „Respublika“
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą