Vaičaičiai: sklidini šventumo ir giedros

Vaičaičiai: sklidini šventumo ir giedros

Kairiajame Luobos krante įsikūręs Skuodo rajono Vaičaičių kaimas, kuriame gyvena apie šimtą gyventojų, stebina naujomis ir per kelis amžius išsaugotomis koplytėlėmis, miniatiūrine Šv. Onos bažnyčia, geležies ir medžio stebuklais.

Vaičaičiai stebina ir kaip reta draugiškais šunimis. "Kokie gaspadoriai, tokie ir šunys", - juokavo patys vaičaitiškiai.

"Tokių kaip aš niekur nepamatysi"

Tautodailininko Kazimiero Krapausko ramybę neretai sudrumsčia ekskursijos su filmavimo kameromis.

"Kartą mane fotografavo su gražiomis jaunomis švedėmis, kurios man ant kelių sėdėjo - aš norėjau, kad tai kuo ilgiau truktų", - juokauja 84-erius metus einantis vulkaniško temperamento žmogus.

Vyras sakė, kad sveikatos jam suteikia beržų lapų ir tošies arbata, bet kai paklausėme recepto, tarstelėjo, kad nesileisiąs tardomas. Paliepė papjaustyti dešros ir sūrio, ir pagirdė vynuogių arbata. Jis neišleidžia alkano nė vieno svečio, o jų neatsigina. Gal dėl to, kad šalimais - Šv. Onos bažnyčia, liaudies praminta Vaičiulena. Ją statė K. Krapausko giminės, gimę 1840 metais. Bet labiausiai žmones traukia unikalusis žemaitis ir jo troba, iš lauko pusės išmušta kilimais. Juos keistuoliui dovanoja žmonės arba už nemenkus pinigus pats perka - su liūtais, lelijomis. Įsistatė į trobą senuosius bažnyčios langus. Prie durų stovintį manekeną vadina savo sargybiniu.

"Jeigu reikėtų visus mano darbus apžiūrėti, kokias tris dienas važiuotumėm", - sakė Kazimieras Krapauskas, stabtelėjęs prie koplyčios, kurią pastatė savo kaimo žmonių atminimui. Ją papuošė karalaičio Kazimiero statula.
"Daugiausia skobiu šventųjų skulptūras, pastačiau jų Žemaitijoje per šimtą. Man nepatinka velnius daryt", - sakė ponas Kazimieras, pakomentavęs, kad vienas jo rūpintojėlių atrodo nuogas kaip pirtyje.

Nesipyksta jis ir su ne tokiais šventais žmonėmis - politikais. Antai Algirdo Brazausko (šis meistrui atsiuntė pusantro tūkstančio litų), Rolando Pakso namus puošia Kazimiero išdrožti žmogaus dydžio šaukštai, o netrukus ir prezidentei Daliai Grybauskaitei įteiks dovaną.

Paklaustas, kokius savo darbus pavadintų geriausiais, atrėžia: "Šaukštus, nes jais žmonės valgo. Kodėl pats nesinaudoju? Kad dideli - neapžioju." Jis užsibrėžė per metus padaryti tūkstantį šaukštų-milžinų, kuriuos veš į Vilnių parduoti.

Ponas Kazimieras, kaip ir jo senelis, daręs brikas, keturiasdešimt metų buvo kalvis. Sakė buvęs kaip daktaras, bet gydęs techniką. Sakė, kad Kalvių dieną ant galvos vietoje skrybėlės užsideda iš liepos drožtą priekalą ir žmonėms, jį išvydusiems, pašėlusiai linksma.

Drožti pradėjo nuo medžių gumbų ir šaknų, vėliau žmonių veidus skobė. Paskui - kolūkio pirmininko, gandonešės ir Lenino (dėl juoko) skulptūras. Padarė ne vieną galingą kryžių. Ant jam širdžiai brangiausio kryžiaus, prie Kristaus, iškėlusio rankas, užrašė: "Žmogau, ar tu naftą valdai Mažeikių, ar šiukšlyną, vis tiek susitiksim". Tas kryžius meistro krauju aplaistytas - kirviu įsikirto.

Ant sienos kabo Kazimiero tėvelių - reto grožio malūnininko dukters ir caro kareivio - fotografija.

"Tėvas taip pasakodavo apie karą, kad mums, vaikams, seilės varvėjo", - prisiminė.

Kazimieras ir pats surado puikią žmoną, mokytoją, kuri per visą gyvenimą nė vieno keiksmažodžio neištarė. Buvo inteligentė, bodėjosi kiaules šerti, tad vyras ir karves melžė, ir vaikų vystyklus skalbė, o žmona jį mokė užsienio kalbų.

Ūkininkų Angelės ir Vytauto Kristučių sodyboje stovi valstybės saugoma koplytėlė, kurios Šv. Marijai - keli šimtai metų. Ji stovi, pamynusi žaltį, o už jos drabužio diržo užkištas peilis, bet niekas nebepamena, kodėl jo reikia. Ūkininkai jau kelis kartus restauravo koplytėlę. Gaila, bet šie šnekūs, vaišingi, geri žmonės nesutiko nusifotografuoti.
"Kaip sutariau su aukštaite? Juk tas pats kalimas, nieko kitaip nereik daryti", - šmaikštavo ir pažėrė folkloro: pirma žmona Dievo duota, antra - angelo, o trečia, gražiausioji, tinka į peklą joti...

Porai buvo gimę trys sūnūs, bet vienas, nagingas dvidešimt vienerių metų vaikis, paslydo, įkrito į šulinį ir prigėrė. Kitas su kilpa ant kaklo gyvenimą baigė - negeri vyrai iš kito kaimo nugirdė vaikiną, nulupo jo traktoriaus ratą, o šiam kitą rytą reikėjo į darbą važiuoti, tad neišlaikė nervai...

"Nieko nėra žiauresnio gyvenime, kaip savo vaikus laidoti, - susigraudino senolis. - O šiaip man kiekviena diena atneša laimę, todėl ir keliuosi ketvirtą ryto, kad greičiau darbo diena prasidėtų. Žmonės man sako: "Rasim tave vieną dieną prie darbo mirusį."

Užėjus į tautodailininko pastatytas koplytėles galima ir nuo darganos pasislėpti, susėdus prie stalo, pasimelsti. Vieną jų nupirko amerikonai.

"Čia pro mano namus žmones į paskutiniąją kelionę neša, tad turiu švariai gyventi", - ponas Kazimieras sakė perstatysiąs sodybą, supilsiąs kieme kalnus su akmenimis.

Apsaugojo šventos Agotos duonelė

"Kabelius nuties mūsų kaime kaip Maskvoj, kelią išasfaltuos", - džiaugėsi kaimo žmonės, sulaukę darbininkų iš Klaipėdos. Savo kieme tvarkėsi ir zakristijonas Petras Kaminskas.

"Prieš ketvirtį amžiaus, kai sugrįžau iš kariuomenės ir vedžiau, manęs paprašė laikinai kunigui mišioms patarnauti. Įtikau visiems, taip ir likau", - sakė Šv. Onos bažnyčios zakristijonas Petras Kaminskas.
"Senieji Vaičaičių kaimo gyventojai pasakoja Vaičiulena vadinamos bažnyčios istoriją: vienai moteriškei pasirodžiusi šventa Ona, kuri ir tapo parapijos globėja. Yra ten senoviniai puikūs vargonai, bet jau nutilę. Reikėtų meistrą iš Rygos kviesti, tik su pinigais striuka", - sakė zakristijonas, pasidžiaugęs, kad viena tikinčioji užsakė menininkams ir už savo pinigus pastatė Marijos statulą bažnyčios kieme.

Žmogus pagyrė puikų jauną kaimo kunigą Šidlauską, randantį kelią į kiekvieno parapijiečio širdį. Truputį leido sau papeikti gesti pradėjusį jaunimą, kuris nebenori melstis. O dabar, prieš Vėlines, kaimo senbuviai ne tik bažnyčioje, bet ir vakarais namučiuose poterius kalba, giesmes gieda. Zakristijonas sakė, kad kaimo davatkų tarpe nėra apkalbinėtojų - malonios tos moterėlės. Savo atžalas jauni tėvai krikštyti veža į kaimyninių Ylakių bažnyčią, nors į tą mažutę Vaičiuleną galėtų ir tūkstantis žmonių sutilpti.

"Prieš ketvirtį amžiaus, kai sugrįžau iš kariuomenės ir vedžiau, manęs paprašė laikinai kunigui mišioms patarnauti. Įtikau visiems, taip ir likau. Saugau senąsias krikšto ir jungtuvių knygas. Yra tų darbų zakristijonui visokių", - sakė pokalbininkas.

Pasmalsavus, kaip tikėjimas Dievu ir uolus tarnavimas jam žmogui gyvenime padeda, zakristijono atsakymas buvo paprastas ir nuoširdus: "Jau kariuomenėje turėjau visokių nelaimių - tris kartus Sibiro upė buvo į sūkurį įtraukusi, skendau, kartą žaibas trenkė. Lūžus laiptams iškritau iš trečio namo aukšto - tik nosis lūžo, kaulai sveiki liko. Mane saugojo Šventos Agonos duonelė, kurią iš namų įsidėjau, ir škaplieriai."

Jei pavyks susitarti su Klaipėdos rajono valdžia dėl subsidijų, maršrutiniais autobusais iš Klaipėdos keleiviai į priemiesčius bus vežami reguliariai

Ivona ŽIEMYTĖ

Gemius

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder