Vaiduoklis - prestižo reikalas

Svečių iš anapus tema nemažai domėjusis klaipėdietė, knygos "Nugrimzdusi Klaipėda" bendraautorė, konstatuoja, kad Rytų Prūsijos tautosakai ir visai kultūrai vaiduoklių tema nebuvo svetima.

"Paprastai vaiduoklių atsiranda ten, kur žmonės puoselėja glaudų santykį su gamta, yra imlūs transcendentiniams dalykams. Visa tai būdinga Prūsijai, - sakė pokalbininkė. - Todėl vaiduokliai čia buvo labai populiarūs. Jie gyveno pilyse, dvaruose bei kumečių trobelėse."

Beje, pasakytina, kad žvejų namuose "žemyniniai" vaiduokliai buvo sutinkami rečiau, mat žvejai daugiau bendraudavo su įvairaus plauko vandenų dvasiomis ir velniais.

Pilies legendos

Pilių vaiduokliai ir su jomis susijusios istorijos stovi skyrium nuo kitų. Šia tema yra išlikę daug pasakojimų, vienas iš jų - iš XVI a. - yra apie mūsų mieste neseniai "apsigyvenusį" vaiduoklį - juodąjį Memelio vyrą, kuris pilies sargybinį perspėjo, esą miestui trūks grūdų ir malkų.

Tokio tipo legendose, anot J. Saulėnienės, visuomet puoselėjami dokumentiniai faktai: nurodoma konkreti įvykio vieta, dalyvių pavardės, bet drauge išsaugomas vaiduoklį gaubiantis paslaptingumas. Daug istorijų yra susiję su karais, mat Klaipėdos pilies istorija apskritai nuo jų neatsiejama. Vaiduoklio personažas figūruoja ne visose legendose, tačiau įdomių ar šiurpokų detalių netrūksta ne vienoje.

Iš XVII a. Memelio karų su švedais laikotarpio žinoma legenda apie sūrį, kuris išgelbėjęs pilį. Kai apgultame mieste baigėsi ginkluotė ir maistas, su katapulta į priešų stovyklą buvo paleistas paskutinis likęs valgomas daiktas - apvalus lietuviškas sūris. Nustebę švedai, kurie patys jau buvo bepradedą vaduotis badu, mąstė logiškai: jeigu miestelėnai svaidosi maistu, jo turi daugiau nei užtenkamai, - ir suprato, kad laukti nėra prasmės. Prieš kelerius metus ši legenda buvo suvaidinta miesto gimtadienio metu.

Dar viena pilies istorija pasakoja apie tris plėšikus. Jų piktadarystės miestelėnams tiek įkyrėjusios, kad, užuot metusi juos kalėjiman, kuris tuomet atrodė kaip gili duobė po atviru dangumi, bendruomenė laiveliu išplukdė trijulę į Kuršių marias. Vienas po kito plėšikai išlipo ant kranto ir įkūrė tris gyvenvietes: Juoderys - Juodkrantę, Preilerys - Preilą, o Niderys - Nidą.

Kai kurios legendos mus pasiekia ir iš XX a. pradžios. Pasakojama, kad 1913 m. - Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse - Klaipėdos apylinkėse budinčiam sargybiniui sušvilpus vidurnakčio signalą, pasirodęs mažas žmogeliukas ir paprašęs sušvilpti trylika kartų. Sargybinis tik nusijuokė, o žmogeliukas dingo. Kitą naktį jis vėl sugrįžo su tuo pačiu reikalavimu, bet sargybinis nenusileido. Galų gale, pasitaręs su seniūnu, nusprendė įvykdyti žmogelio prašymą. Jam sušvilpus trylika kartų, pasirodę trys karstai, kurių vienas buvo sklidinas kraujo - šis ženklas pranašavęs artėjant karą.

Namo - su reikalu

Grįžtant prie vaiduoklių temos, anot J. Saulėnienės, domintis prūsiškais atsiminimais ir kitokiais raštais, atrodo, kad jų visur knibždėte knibždėję.

"Vaiduokliai - ryški Prūsijos kultūros detalė. Apie juos ne tik buvo pasakojama žiemos vakarais - kaip personažai, jie persikėlė į grožinę bei memuarinę literatūrą. Daugiausia medžiagos užrašė tie, kurie patys augo dvaruose, buvo išsimokslinę ir turėjo asmeninį santykį su vaiduokliu", - sakė pokalbininkė. J. Saulėnienės teigimu, be pilių vaiduoklių, galima išskirti dar kelis mūsų kraštuose žmones lankiusių vaiduoklių tipus.

Pavyzdžiui, Prūsijos Ylavos apskrityje (dabartinė Kaliningrado sritis) 1906-aisiais gimęs ir dvaro aplinkoje augęs Ernstas fon Kiunheimas yra palikęs pasakojimų apie vaiduoklį, kurį būtų galima priskirti vadinamiesiems šeimynykščiams. Jų, gerųjų, net kaimynai vieni kitiems pavydėdavę.

"Tai mirusiųjų giminaičių, protėvių dvasios. Akcentuojama, kad su šiais vaiduokliais gyvuosius sieję santykiai buvo nepaprastai familiarūs - nesvarbu, apie kokią šeimą eitų kalba, ar apie paprastus kumečius, ar apie dvarininkus.

Niekas nenustebdavo, jeigu vaiduoklis pasirodydavo per pokylį, jeigu prieidavo prie ko nors arba prisėsdavo prie stalo kaip tikras svečias - išskyrus tai, jog nebylus. Toks šeimynykščio vaiduoklio apsilankymas būdavo didelė garbė", - sakė J. Saulėnienė.

E. fon Kiunheimas raštuose mini savo prosenelio, kuris žuvo nukritęs nuo žirgo, vaiduoklį. Jį pirmąsyk išvydo būdamas ketverių. Pasak autoriaus, vaiduoklio būta labai puošnaus - jis avėjo nepriekaištingai nuvalytus juodus jojiko batus, siauras kreminės spalvos jojimo kelnes, tabako rudumo švarką ir juodą aksominę kepurę, rankoje laikė rimbą, o dingdamas perbraukdavo ranka per žilas žandenas.

Visi šeimos nariai žinojo, kodėl puošnus prosenelis, peršokęs tvorą, pasirodydavo dvare - jis grįždavęs išsiaiškinti, kodėl tą vienintelį kartą pasielgęs taip neatsargiai ir su žirgu šokdamas per tvorą nusisuko sprandą...

Raitelis be galvos

Kitas tipažas - baisieji vaiduokliai, žmonių šiurpintojai. Istorijos apie juos iš lūpų į lūpas buvo perduodamos kumečių pirkelėse, ir, anot J. Saulėnienės, šių pasakojimų populiarumą ir paplitimą Prūsijoje galima lyginti su lietuvių sakmėmis apie laumes.

Bene ryškiausias šios padermės atstovas - raitelis be galvos, siautėjęs miškuose tarp Darkiemio ir Romintos (dabartinė Kaliningrado sritis) - senovės Prūsijos šventosios girios. Dažniausiai jis pasirodydavo garsiajame Prūsijos pašto kelyje, kuris jungė Karaliaučių ir Sankt Peterburgą.

Jį matydavę ne tik pašto vežiotojai, bet ir miško darbininkai. Dėl nenustatytų priežasčių grėsmingas vaiduoklis - juodas vyras be galvos ant juodo žirgo - labai nemėgęs pėsčiųjų. Jis apmėtydavęs žmones pagaliais, taip pat nesibodėjęs pabaidyti arklius. Bet kartu, atrodo, paisė subordinacijos - niekada neliesdavęs ponų karietų ir jų vežikų.

Raitelis dažnai smagindavosi vėlyvais vakarais, prieš patekant mėnuliui. Jis mėgdavo patykoti parvykstančiųjų iš pokylių. Pasakojama, kad vienas studentas, grįždamas iš svečių, pasibalnojo savo žirgą ir leidosi namo per Unguros upelį. "Katabum, katabum, katabum", - visas nutirpo išgirdęs už nugaros, tačiau atsigręžęs nieko nepamatė. Pajojęs į priekį vėl išgirdo grėsmingus arklio šuolius, tačiau čia patekėjo mėnulis ir raitelis dingo taip ir nepalietęs keleivio...