Žemaitijos lobynai: kas yra „Žemaičio pasas“ ir tarmiškai kalbantis jaunimas

Telšiškis Arnas Serva yra vienas paskutiniųjų, kuriam šiemet buvo įteiktas Žemaičio pasas. Jame esantis numeris 3619 reiškia, kad maždaug tiek šiuo metu yra žemaičių, turinčių tokius pasus.

„Žemaičių pasas yra dokumentas, skirtas tikriems žemaičiam, kuris įrodo, kad žemaitis yra nusipelnęs savo darbais Žemaitijai, garsina arba yra stipriai įsitraukęs į minėjimus. Aš pats pasą esu gavęs už tai, kad per Durbės minėjimą, liepos 13 dieną, visąlaik laikau vėliavas“, – pasakoja Arnas.

Sulaukė gerokai daugiau dėmesio

2019-uosius paskelbus Žemaitijos metais šio etninio regiono populiarumas smarkiai išaugo. Žemaitijos sostinė Telšiai sulaukė gerokai daugiau turistų negu ankstesniais metais. Folkloro ansamblio vadovė tikina, kad kaip niekad gausiai buvo lankomi ir šventiniai renginiai, daugelis mokėsi žemaitiškų šokių ir dainų.

„Turėjom galimybę išmokyti daug žmonių ir dainuoti, ir žemaitiškų šokių. Žmonės sužinojo, kas yra visokie gyvatarai mūsų, gracverai. Išmoko labai daug žmonių. Aš labai džiaugiuos. Jeigu mes į mėnesį turim apie 10 koncertų, tai tik šie metai, man rodos, Žemaitijos metai, leido tai turėt mums“, – džiaugiasi folkloro ansamblio „Spigėns“ vadovė Diana Bomblauskienė.

Ypač žemaičiai didžiuojasi savo kalba. Šiemet ja pradėta kalbėti drąsiau, jaunimas nevengia susirašinėti žemaitiškai.

„Taip, tai iš tiesų tiesa. Aš ir pats išvykęs į kokias mokslines sesijas draugams rašau žemaitiškus laiškus su visomis žemaitiškomis raidėmis“, – patvirtina Arnas.

Šluoja ir knygas

Kalbėti šia tarme esą ryžtasi ne tik žemaičiai. Iš knygynų iššluotos visos prieš dvejus metus Juozo Pabrėžos išleistos knygos „Žemaičių kalba ir rašyba“. Teko leidimą kartoti. Lituanistas sako, kad žemaičių kalba yra gyva ir stipri, susidedanti iš visų keturių kiekvienai kalbai būdingų lygių.

„Ir visus tuos 4 gabalus šiandien žemaičiai yra išlaikę tokiu netgi senovišku, autentišku, archajiškų ypatybių, formų, garsų konstrukcijų, ko nebėra net toj bendrinėj kalboj. Sakykim, iš garsų pasąmonės esame išlaikę senuosius nosinius an, en, un, on garsus. Didelė dalis žemaičių sako ne koks kąsnis, o konsnis arba kansnis, skensti. Žemaičiai nuostabiai šiandien yra išlaikę senąją dviskaitą, žemaičiai sako: vedu – vedvi, sėdau – jėdau. Žemaitijos metai buvo gera proga dar kartą priminti ir parodyt, ko mes žemaičiai turim ir kuo galim didžiuotis“, – aiškina Žemaičių tarmės tyrinėtojas, prof. Dr. Juozas Pabrėža.

Naujų vietovardžių neatsirado

Šiuos metus paskelbus dar ir vietovardžių metais, planuota, kad visa Žemaitija bus išmarginta žemaitiškais užrašais. Tačiau per metus naujų tokių vietovardžių daug neatsirado. Toliau lyderiauja Telšių kraštas, žemaitiškais užrašais gyvenvietes pradėjęs žymėti 2005-aisiais.

„Degate čia yra, yra Pylia. O Lietuviškai Pieliai, Degaičiai. Pas žemaičius niekada nebuvo „čia čia čia“. Tik pas kinus. Vaičiaičiai, Degaičiai. Ir šiandien pas mane seniūnijoj visos gyvenvietės turi autentiškus, natūralius žemaitiškus vietovardžius“, – sako Degaičių seniūnas Antanas Kontrimas.

„Su humoru norėčiau pabaigti, juk žemaičiai išlaikėm Baltijos jūrą, o lietuviai Juodąją jūrą pražaidė“, – juokauja Telšių žemaičių draugijos pirmininkas Andrius Dacius.

Seimas 2019-uosius paskelbė Žemaitijos metais, atsižvelgdamas į tai, kad rašytiniuose šaltiniuose Žemaitijos vardas pirmą kartą paminėtas prieš 800 metų.