Graudu darosi, kai prie Palangos kurhauzo degėsių stovėdamas pagalvoji, kad jau šią vasarą čia galėjo vasaroti, ar kurhauzo restorane pietauti kurorto svečiai. Itin geros akustikos kurhauzo salėje jau šiemet galėjome klausytis kamerinės muzikos koncertų.
Tam, kad tai būtų virtę realybe, apleistame ir pūvančiame istoriniame kurorto pastate plaktukai turėjo pradėti kaukšėti dar prieš metus.
Tačiau dabar plaktukai kaukšėjo tik prie kurhauzo gaisravietę tveriamos tvoros, kuri man priminė paskubom renčiamą kurhauzo karstą. Pusės pastato savininkė - Palangos savivaldybė pinigų surado tik tvorai. Kaip blogas sūnus, kuris likimo valiai paliktiems tėvams pinigų skiria tik pigioms jų laidotuvėms.
Tam, kad kurhauzas būtų atgijęs, iš kurorto valdžios pinigų net nereikėjo. Būtų užtekę tik geros valios.
Vos tik iš grafo A. Tiškevičiaus nupirkęs pusę pastato, pradėjau rūpintis savo turtu - pasirašiau laikiną pastato pasidalinimo sutartį, virš man skirtos mūrinės pastato dalies už 30 tūkstančių litų perdengiau kiaurą stogą.
Su Gargždų restauracine firma "Flagita" sudariau pastato restauravimo darbų sutartį, kurios vertė - 1,25 mln. Lt. Deja, Palangos visuomenei priklausantis turtas miesto valdžiai nerūpėjo. Savivaldybė ne tik atsisakė bent menka dalimi prisidėti prie jai priklausančios kurhauzo dalies kapitalaus remonto, bet ir uždraudė pastatą remontuoti man.
Kaip miesto valdžios cinizmo viršūnės įrodymą atminčiai laikau praėjusių metų spalio 25 dienos Palangos miesto apylinkės teismo nutartį, kuria, tenkinant Palangos miesto mero prašymą, mano šeimai uždraudžiama vykdyti kurhauzo statybos darbus.
Dabar tampa nesuprantamas kurorto vicemero R. Garolio reiškiamas rūpestis dėl Savivaldybei priklausančių pastatų ir postringavimai apie ketinimus parduoti apleistą ir griūvantį miesto turtą. Aš ir esu tas pirkėjas, kuriam net neleidžiama remontuoti savo turto. Vietoj jo dabar man liko degėsiai.
Prisidengus palangiškių nuomone man metamas kurhauzo padegėjo šešėlis. Ar ne per drąsu remtis 15 tūkstančių miesto gyventojų nuomone? Kad mieste būtų vykdoma tokia apklausa, man dar neteko girdėti. O miesto bobučių pasvarstymai ir "deduktyviniai atradimai" neturėtų tapti aksioma.
Tikriausiai pasiklausius tokių šnekų, atsirado teiginys apie neva man naudingus gaisrus. Aš neslepiu, kad ugnis paženklino mano likimą. Gaisruose yra žuvę nemažai man artimų žmonių. Suprantu, kad tai - viso labo sutapimai, mistika.
O dabar faktai. Prieš 7 metus Vytauto gatvėje sudegus man priklaususiam gyvenamajam namui priešgaisrinė tarnyba oficialiai nustatė, kad jis kilo dėl netvarkingos elektros instaliacijos.
Tą vienintelį kartą man priklausiusio namo gyventojams Savivaldybė buvo priversta duoti rezervuotus butus. Bet jų miesto valdžia yra išdalijusi ir daugiau. Negi ir dėl kitų rezervuotų butų skyrimo kaltas esu aš?
Prieš dvejus metus Vytauto ir Simpsono gatvių kampe gaisras kilo ne mano, o UAB "Neringos kopos" pastate. Apdegusį pastatą aš nusipirkau tik po metų.
Šį pavasarį buvo užsidegusios durys man priklausančiame daugiabučiame name, kuriame gyvena vienintelis niekur nedirbantis, palaidai gyvenantis palangiškis. Už jo skolas name yra atjungta elektra ir vandens tiekimas. Greičiausiai gaisras kilo dėl neatsargaus elgesio su degančia žvake. Pats gyventojas tą gaisrą ir užgesino. Matyt, bijodamas atsakomybės jis paaiškino, kad degančias duris pamatė grįždamas į namus.
Štai ir visi kažkodėl su mano vardu siejami gaisrai. Sudegęs kurhauzas būtų ketvirtasis ugnies aplankytas mano pastatas. Tačiau, ar tik pastarasis gaisras nebus labiau naudingas miesto valdžiai, šioje vietoje sumaniusiai retromoderno(!?) stiliumi statyti naują Savivaldybės administracijos pastatą?
Per tuos keletą mano minimų metų Palangoje degė daugiau nei šimtas namų. Per tą laiką Palangoje aš buvau nupirkęs daugiau nei dešimt pastatų. Žinantiems matematinės tikimybės teoriją neturėtų kilti nuostaba, kad du gaisrai kilo ir man priklausančiuose pastatuose.
Nors ir kaip gražiai beskambėtų, nenorėčiau prisiimti man primesto "miesto sanitaro" vardo. Nesu nupirkęs nė vieno pastato iš prasiskolinusio būsto savininko, ar iš vadinamosios probleminės šeimos.
Iš viso aš esu pirkęs tik 3 gyvenamuosius namus, tačiau juos pirkau ne iš prasiskolinusių gyventojų, o prieš karą tėvų turėtus pastatus atgavusių žmonių. Manau, šiuos namus turėję Kauno, Palangos verslininkai. Mokslininkė iš Vilniaus Laimutė Kuzmickytė įsižeistų, jei juos pavadintume prasiskolinusiais ar besiskundžiančiais prastomis buitinėmis sąlygomis.
Visus kitus apleistus buvusius įmonių ir įstaigų pastatus aš nupirkau aukciono būdu iš Turto fondo arba perpirkau iš tokiu pat keliu nekilnojamąjį turtą įsigijusių verslininkų.
Gal kurorto įvaizdžiu besirūpinančiai Savivaldybei negerai, kad anksčiau buvusių griuvėsių vietoje dabar stovi restoranai "Bugi vugi", "Aldona", tvarkingi kotedžai ir gyvenamieji pastatai?
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą