Rugsėjo pradžia – kupina kultūros renginių ir švenčių. Bene ryškiausios praėjusį savaitgalį vyko sostinėje. Tai – miesto dienos, „dūzgiantis prospektas“, mugė ir koncertas. Kruopščiai sukaltas renginys, tikrai puiki pramoga, poilsis... Tačiau vis tik norisi pasamprotauti, ar mūsų švenčių turinys žadina istorinę atmintį, jungia tautą, pasilieka giliai atmintyje tauriais jausmais? Ar tai tėra vienadienė pramoga, nors ir puikiai surežisuota bei atlikta? Juk gera šventė yra ta, kurioje subalansuota sakralioji ir linksmoji dalis. Istorija, kaip jau romėnai pastebėjo, turi labai galingą tėvynės meilės užtaisą.
Todėl šiandien – pasakojimas apie vieną įvykį mūsų sostinės raidoje. Juolab, kad istorijos kalendoriuje – kaip tik jo sukaktis. Rugsėjo 9 dieną, prieš 511 metus, buvo pradėta statyti Vilniaus gynybinė siena, kuris savo inžinierinėmis savybėmis buvo viena savičiausių Europoje. Tądien miesto vaivada kunigaikštis Mikalojus Radvila, prieš keletą dienų gavęs valdovo Aleksandro parėdymą, su savo svita apjojo Vilnių ir nužymėjo sienos perimetrą bei vartų vietas.
Tikėtina, kad tai kartu buvo ir tam tikras ritualas, simbolinis aktas. Kad ir vartų skaičius: iš pradžių jų būta penki, tarsi šalį valdančios rankos pirštų, vėliau jų skaičius padidintas iki devynių – maginės prasmės skaičiaus, kilęs iš archajiškojo kalendoriaus. Pridėjus tris bokštus, statinių skaičius išaugo iki tuzino. Žinoma, vartų vietas nulėmė nuo seno susiformavusi kelių, vedančių iš miesto, topografija.
Iki XVI a. pradžios valstybei nebuvo reikalo apsaugoti sostinę siena: Vilnius turėjo giliai ešelonuotą gynybinę sistemą ir didžiulį pilių kompleksą ant Vilnios kalvų. Tikrai kitos taip originaliai įtvirtintos sostinės Europoje nebūta. Tačiau kai miesto ribos smarkiai išsiplėtė, kilo grėsmė, kad priemiesčius gali nusiaubti totorių raitelių būriai. Antra vertus, vis sunkėjo kovos su stiprėjančia Maskvos valstybe. Todėl Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras atleido miestą nuo karo prievolių, paliepdamas pasistatydinti gynybinę sieną su vartais ir bokštais, apvestą giliais vandeningais grioviais. Vartai turėjo ne vien artilerijos bastionų paskirtį – jų buvimas padėjo mieste palaikyti vidinę tvarką ir surinkti mokesčius. Kas tik bevažiuotų į miesto turgus – ar parduoti, ar pirkti – mokėdavo vartų sargybiniams arba bent privalėjo atvežti akmenų grindiniui ir sienos stiprinimui.
Pagrindiniai gynybinės sienos techniniai duomenys yra tokie: ilgis – apie 3 km, vidutinis aukštis – 6,5 m, storis ties pamatais – apie metrą. Ir griovys vietomis siekė 6 m gylio. Siena juosia maždaug 100 ha plotą, kurį ir reikėtų laikyti tikruoju Vilniaus senamiesčiu. Plytų rišimo būdas – gotikinis, kai vienas ilgainis ir vienas trumpainis kartojasi kiekvienoje mūro eilutėje. Mūru miestas baigtas apjuosti 1522 m., įrengus ir 5 vartus: Medininkų arba Aušros, Trakų, Vilijos, Pilies ir Spaso. Pastarieji pavadinti pagal rusų cerkvės vardą. XVI a. viduryje įrengti dar dveji vartai – Subačiaus ir Rūdninkų. O XVII a. pirmoje pusėje siena jau turėjo 9 išorinius vartus – prisidėjo Bernardinų, Totorių, šv. Marijos Magdalenos, dar vadinti ir Šlapiaisiais. Sieną sustiprino du kampiniai bokštai– Spaso ir Apvalusis. Vilnios slėnį saugojo galingas artilerijos bastionas – labai originalus inžinerinis įrenginys.
Miesto gynybai siena pravertė 1655 m. kovose su Maskva, 1702 m. – su švedais. Paskutinį kartą siena Vilnių gynė 1794 m. T. Kosciuškos sukilimo metu. Ypač aršiai su rusų pulkais buvo kaunamasi ties Medininkų, Trakų ir Rūdninkų vartais. 1785–1786 m. jau gana apleistą, apgriuvusią sieną ir 5 vartus bei bokštą nupiešė garsusis dailininkas Pranciškus Smuglevičius, palikdamas ateities kartoms neįkainojamą istoriografinį dokumentą.
1799 m. rugsėjo 10 d. (taigi ir vėl rugsėjį!) Rusijos imperatorius Pavlas I įsakė nugriauti sieną. Juokingu pretekstu, kad esą ji trukdanti vėjui išvėdinti miestą. Neatsitiktinai tai sutapo su Valdovų rūmų išardymu – okupacinė valdžia pradėjo sistemingą Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorinio paveldo naikinimą. Išliko tik Aušros vartai, garsėjantys stebuklinguoju Dievo Motinos paveikslu.
Vilniaus miesto gynybinė siena, kaip galima spręsti iš išlikusių fragmentų, buvo labai savita, atspindinti skirtingų karybos taktikų priešpriešą. Šaudymo angų įvairovė byloja apie sparčią tuometinės ginkluotės kaitą – nuo lanko ir arbaleto iki parakinio šaunamojo ginklo. Vienas pirmųjų iš tų buvo vadinamasis hakenbiuksas – tas šautuvas turėjo tokią didelę atatranką, kad galėjo šaulį po šūvio nublokšti nuo sienos. Tekdavo prie jo vamzdžio pritaisyti kablį – hakeną, užkabinamą už į šaudymo angą įmūrytos lentelės. Šaulių nišos sienoje yra uždaros, „skydinio” tipo, gerai apsaugančios gynėją. Mat pagrindiniai miesto gynėjai buvo ne kariai, o cechų amatininkai, neturėję geros šarvuotės.
Tenka labai apgailestauti, kad toks įdomus ir vertingas (netgi europiniame kontekste) gynybinis įrenginys vis tik nėra deramai sutvarkytas ir restauruotas. Vilniaus mylėtojai turi svajonę atstatyti gražiuosius Subačiaus vartus. Toje vietoje yra išlikusi ir ilgiausia sienos atkarpa, besitęsianti iki pat Aušros vartų, tad kartu su artilerijos bastionu matytume visą gynybinį kompleksą. Vilnius taptų dar patrauklesnis, tikrai kunigaikštiškas miestas. O tokios sukaktys, kaip šioji 511 metų, ar ne puiki dingstis miesto šventei, teatralizuotam sienos apėjimui? Taip buvo galima atkreipti visuomenės dėmesį į unikalų paveldo objektą, jo išsaugojimo ir atstatymo problemas, paakinti jaunimą domėtis Vilniaus istorija.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą