Duok skundikui kelią!

Savaitės komentaras

Rytis Juozapavičius, tarptautinės su korupcija kovojančios organizacijos "Transparency International" Lietuvos skyriaus TILS vadovas, siūlo valstybei mokėti atlygį žmonėms, pranešusiems apie kyšininkavimo faktus.

Dalis lietuvių R. Juozapavičių, kurio kandidatūrą premjeras Gediminas Kirkilas siūlo į Vyriausiąją tarnybinės etikos komisiją, netrukus vadins skundikų armijos krikštatėviu.

"Jeigu mes nepranešame dėl to, kad nepilietiški, mokėkime, nes pareiškėjai yra patys geriausi instrumentai: jie pasako labai tiksliai, taikliai, kur yra problema", - šis TILS vadovo moto turėtų skaudžiai užgauti širdį jautresnės sielos žmonėms. Ypač tiems, kurie mėgsta susikurti kilnios sielos riterių įvaizdį, tačiau iš tikrųjų be korumpuotos visuomenės sistemos neįsivaizduoja nei politikos, nei verslo, nei gyvenimo apskritai. Taigi R. Juozapavičiui už žemųjų žmogaus instinktų medžiaginio skatinimo propagandą politikų sambūriuose turėtų atsirūgti.

Nelabai įtikima, kad už šią iniciatyvą jos autorių imtų šlovinti ir didžiuma visuomenės. Lietuviams, savo vaikams įpratusiems pasakoti romantiškas legendas apie didingą galingos ir labai kilnios tautos autoistoriją, savikritika, o juolab saviplaka - ne miela. Galime paskutiniais rusiškais žodžiais prie pusbonkio keikti savo valdžią, tačiau beveik visada esame tikri, kad tai valdžia išsigimusi, o ne mes patys. Dėl tos pačios priežasties beveik prieš dvi dešimtis metų kone kiekvienas lietuvis godžiai rijo Ričardo Gavelio "Vilniaus pokerį". Tačiau retas kuris turėjo narsos pripažinti, jog vieno iš romano herojų burbėjimas - "Šūdinai tautai - šūdinas dievas" - tai vis dėlto apie mus pačius. Nesvarbu, Stalino, socializmo stagnacijos ar jau atkurto valstybingumo laikais. Paskui Adolfo Šapokos iliuzijų, kvietusių atsisakyti savo rašytojų, karstus lietuviai nevaikšto - savikritišką požiūrį skatinę mūsų rašytojai net po savo mirties lieka vienišiai.

Nors pasaulyje yra manančių ir kitaip. Šią savaitę kinų kilmės JAV įsikūrusio Karnegio Tarptautinės taikos fondo ("Carnegie Endowment for International Peace") mokslinio bendradarbio, knygų autoriaus Minxin Pei interviu vienam interneto leidiniui aptarta neromantinė "išskirtinės į Europos Sąjungą įstojusių posovietinių respublikų (Estijos, Latvijos ir Lietuvos. - Aut. past.) pažangos" versija lietuviui nepatiktų. Politologas svarsto, kad iš išorės primestą totalitarinę sistemą Baltijos šalims nusimesti buvo žymiai lengviau nei kruvinąjį režimą savo įsčiose išnešiojusiai Rusijai. Be to, vienas iš lemiamų veiksnių buvo geografinis civilizuotos Europos artumas - tai palengvino užsienio prekybą ir privatizavimo procesus.

Be to, Minxin Pei dėsto: "Šių šalių narystės Europos Sąjungoje perspektyva buvo tam tikras "meduolis", vertęs tų šalių žmones disciplinuotis ir pasitempti - "mes neturtingi, tačiau jeigu norime į ES, privalome nustoti gėrę, mušti savo žmonas ir pradėti vienas su kitu bendrauti kaip džentelmenai".

Pagyras vien apie "kvapą gniaužiančias permainas ir pasiaukojamą žmonių valią" skaityti daug maloniau, tiesa? Be to, dar išvis neaišku, ar iš tikrųjų nustojome gerti, talžyti savo žmonas ir tarpusavyje elgiamės it džentelmenai. Gal todėl sveiko skepticizmo dozė iš "suknisto siauraakio" lūpų man artimesnė. Nes įtikėjimas gausiomis pagyromis stabdo pažangą ir skatina iliuzijas, kad mus dar pernelyg mažai giria. O kartu - ir svajones, jog ES struktūriniai fondai galėtų būti dosnesni - kad visiems užtektų ką nors iš ten nugvelbti. Siekiant tikros pažangos, A. Šapokos veikalą reikia perkelti į pasakų lentyną.

Panašiai artimas man ir vienišiaus R. Juozapavičiaus atvirumas. Nesvarbu, ar taip atviraudamas jis šiek tiek provokuoja, ar tiesiog racionaliai mąsto. Juolab kad yra neblogų pavyzdžių. Štai racionalumas, regis, visiškai nežlugdo aukštos JAV visuomenės moralės, kuri mūsų apsimestiniam pamaldumui ir gyvenimo nuostatoms dar ilgai bus nepasiekiama. JAV Teisingumo departamentas skelbė, jog 2006 finansiniais metais (jie baigėsi rugsėjo 30 d.) į valstybės biudžetą buvo sugrąžinta per tris milijardus dolerių kompensacijų už netinkamai panaudotus valstybės asignavimus. Teismų sprendimu, šias lėšas buvo priversti sumokėti fiziniai bei juridiniai asmenys, mėginę apgaule pasisavinti biudžeto pinigus. 72 proc. pažeidimų buvo nustatyti sveikatos apsaugos, 20 proc. - gynybos sektoriuose.

Taip pat pranešama, kad 1,3 mlrd. dolerių dydžio kompensacijų dalis buvo grąžinta piliečių budrumo dėka. Gindami viešąjį interesą jie kreipėsi į teismus ir įrodė, kad komercinės struktūros netinkamai naudojo mokesčių mokėtojų pinigus. Už budrumą atkakliems piliečiams dėkinga valstybė 2006 m. sumokėjo 190 mln. dolerių premijų arba 15-25 proc. į biudžetą grąžintos sumos, kaip numatyta ten galiojančių įstatymų.

R. Juozapavičius iš Seimo tribūnos sakė: "Vokietijoje atliktas tyrimas parodė, jog 70 proc. pareiškėjų apie korupcijos faktus - keršytojai". Taigi - ne patys maloniausi žmonės.

Jeigu ką, tai nebloga tema lietuvių itin mėgstamai fundamentaliai diskusijai apie meilę tėvynei. Kas didesnis patriotas: premiją už sugrąžintas lėšas sau į kišenę įsidedantis amerikietis, kerštingas vokietis, ar skundikams vieša neapykanta alsuojantis lietuvis?

Rytas Staselis