"Gender mainstreaming" - nauja ideologija kovoje prieš šeimą

Prescriptum

* Šis tekstas yra ištraukos iš Šv. Pijaus X kunigų brolijos rengtos Inge M. Thurkauf (Vokietija) paskaitos "Gender mainstreaming" - nauja ideologija kovoje prieš santuoką ir šeimą", skaitytos Kaune, Šv. Kazimiero priorate, 2008 m. gruodžio 27 d.

* Lektorė yra žinomo šveicarų mąstytojo, chemijos profesoriaus Maxo Thurkaufo našlė, aktorė, publicistė. Tęsdama savo vyro darbą, ji vaidinimais, straipsniais, paskaitomis ir knygomis atskleidžia krikščionišką pasaulėvaizdį ir demaskuoja jam priešingas pavojingas idėjas.

* Anglų kalbos žodis "gender" reiškia (gramatinę) giminę, "mainstreaming" - suliejimą, integravimą į vieną kryptį, tendenciją. Praėjusio amžiaus viduryje žodžiui "gender" buvo suteikta nauja prasmė - tai esą socialinė lytis, lytinė savimonė, nepriklausanti nuo biologinės lyties ("sex"), bet laisvai pasirenkama ar primetama visuomenės. Esama ne dviejų, o daugelio skirtingų "gender", aiškių ribų tarp jų nėra.

* "Gender mainstreaming" - tai politinis siekis teisėje, visuomenės gyvenime, net kalboje ir mąstyme visiškai panaikinti socialinių lyčių skirtumus, nutrinti ribą tarp vyro ir moters, ypač pabrėžiant "tarpines lyties savimones" - homoseksualumą, transseksualumą ir kt. Tai reikštų visišką santuokos ir šeimos panaikinimą.

* Paskaitos tekstą iš vokiečių kalbos išvertė kunigas Edmundas Naujokaitis.

* Šį tekstą "Vakarų ekspresas" nusprendė per kelis numerius perspausdinti, atsižvelgdamas į kilusį sujudimą dėl šalies ikimokyklines įstaigas pasiekusio projekto "Gender Loops" ir kartu nepakankamo valdžios dėmesio į šiuos procesus.

Jaučiu pareigą papasakoti jums, su kuo tenka kovoti mums, vadinamųjų Europos Sąjungos gerovės valstybių gyventojams. Kaip ir mes, jūs tapote Europos Sąjungos nariais, todėl taip pat netrukus susidursite su tais pačiais rūpesčiais. Europos valstybių susijungimas turi ne tik pranašumų, jis kelia ir labai rimtų problemų.

Kalbos apie "genderizmo diktatūrą", apie naujo žmogaus kūrimą naudojant "gender mainstreaming" daugeliui iš jūsų skamba keistai. Jūs klausiate savęs, ką tokia tema galėtų turėti bendro su Tradicijos bendruomene. Tačiau jūs pamatysite, kaip stipriai ši diktatūra jau paveikė mūsų gyvenimus, kaip daug sričių ji jau okupavo.

Mes esame krikščionys ir dar laikomės tokių sąvokų kaip "gyvybė" ir "vertybės" - mes norime šias sąvokas perduoti ir ateities kartoms. Tačiau kuo toliau, tuo labiau jaučiame, kad ne tik Europoje, bet ir visame pasaulyje šios sąvokos yra užsipuolamos ar bent keliamos abejonės jomis. Tačiau jeigu gyvybė ir gyvybę ginančios vertybės tampa kažkokia jau nebepakeliama našta, tuomet ateityje nebegalėsime atlaikyti jokių išbandymų. Nebeliks nieko, ko žmogus galėtų laikytis, nebeliks nieko, kas dar turi vertę ir šventumą.

Gal jūs dar prisimenate, kokį pasipriešinimą teko atlaikyti ES teisės ir vidaus reikalų komisarui Rocco Buttiglione, kuris buvo pasmerktas dėl savo pasisakymų homoseksualizmo tema ir kritikos dėl šiandieninės moters vaidmens. Europos Parlamento narys iš "Laisvųjų demokratų" partijos pasakė, kad žmogus su tokiomis pažiūromis yra nepakenčiamas ES komisaro poste.

Panašus atvejis įvyko 2007 metų pavasarį Genujoje, kai arkivyskupas, Italijos vyskupų konferencijos pirmininkas Angelo Bagnasco turėjo prašytis policijos apsaugos. Jam buvo pagrasinta nužudymu, nes jis pasisakė prieš homoseksualių sąjungų sulyginimą su šeima. Balandžio pabaigoje jis gavo laišką su nedviprasmišku įspėjimu: pistoleto kulka ir savo nuotrauka su nupiešta svastika.

Šie įvykiai tėra į viešumą iškilusios ledkalnio viršūnėlės. Daug mažiau girdime apie tuos nedidelius, bet ne mažiau grėsmingus užsipuolimus, kuriuos savo aplinkoje turi patirti krikščionys, išpažįstantys savo tikėjimą.

Tačiau tokie įvykiai verčia vis dažniau klausti, ar Europoje dar leidžiama laisvai reikšti nuomonę, ar dar egzistuoja laisva demokratija? Priešais akis turiu vieno vokiečių profesoriaus žodžius. Jis ėmė svarstyti, "ar apskritai galima krikščionis įsileisti į demokratinį procesą" (Rohrmoser, "Diktatur des Relativismus", p. 4). Šią savo mintį jis pagrindžia tuo, kad krikščionys teigia, jog žino tiesą. Kai kurie iš jų net mano, kad skelbia absoliučią tiesą - katalikų religijos absoliučią tiesą. Gal tiesos klausimo kėlimas krikščionims jau tapo pavojingas?

Pirmas klausimas, keliamas jau daugelį metų, yra santuokos ir šeimos vertė. Tačiau jau seniai svarstoma ne tiek tai, ar šeima turi vertę, ar ne, kiek pati šeimos sąvoka. Žaliųjų partijos sako: šeima yra ten, kur yra vaikų. Vadinamosios krikščioniškosios partijos šią sampratą perėmė ir pridūrė, kad tiek vaikai atsakingi už tėvus, tiek tėvai už vaikus, arba tie, kurie atsitiktinai gyvena su vaikais. Tačiau toks gyvenimas neturi nieko bendro su tuo, kas 2000 metų buvo vadinama šeima.

Klausimas yra toks: tai šeima ar ne? Šeimos suvokimą labiausiai sukrečia nauja ideologija, kuri jau seniai laikraščiuose apibūdinama žodžiais "gender" ir "gender mainstreaming". Tai prasideda ir čia, Lietuvoje. Reikia laiko, kol šie nauji angliški žodžiai taps priimtini ausiai ir kol žmonės suvoks jų prasmę. Dabar jūs jaučiatės taip, kaip kadaise mes, jūs, girdėdami tuos žodžius, negalite nieko įsivaizduoti. Todėl norėčiau pabandyti tai paaiškinti.

Anglų kalboje lytis vadinama dvejopai: žodžiu "gender" - gramatinė giminė, pavyzdžiui, daiktavardžio, o žodžiu "sex" - biologinė lytis.

Pirmą kartą plačiajai visuomenei sąvokos "gender" ir "gender mainstreaming" tapo žinomos 1995 metais ketvirtojoje Jungtinių Tautų moterų konferencijoje Pekine. Iš pradžių konferencijos dalyviai manė, kad "gender" yra tiesiog labiau elegantiškas žodis nei "sex". Ypač moterys iš vadinamojo Trečiojo pasaulio dar buvo išlaikiusios tam tikrą drovumą naudoti šį žodį. Tačiau konferencijoje tapo aišku, kad žodis "gender" reiškia naują pasaulėvaizdį, kuriame išnyksta visi skirtumai tarp lyčių, tiksliau, - jie laikomi nebe įgimtais, o nulemtais visuomenės.

Žodis "gender" reiškia, kad žmogus nėra toks, kokį jį daro jo prigimtis, bet toks, kaip jį įsivaizduoja visuomenė. Feminizmo pranašė Simone de Beauvoir yra pasakiusi: "Moterimi ne gimstama, bet tampama". Tiksliau - moterimi žmogų padaro visuomenė. Moters ir vyro santykis yra socialinis konstruktas. Bet koks lytinis elgesys kyla ne iš prigimties, o yra išmokstamas. Visos vadinamosios "lytinės orientacijos", tokios, kaip heteroseksuali, homoseksuali, lesbietiška, biseksuali ir transseksuali, yra vienodai vertingos ir gali reikalauti, kad visuomenė jas vienodai priimtų. Biologinė lytis, tai yra faktas, jog žmogus buvo Dievo sukurtas kaip vyras ar moteris, nebeturi reikšmės. Tai, kas nuo žmonijos pradžios buvo laikoma "natūraliu" ar "normaliu" dalyku, tai yra žmogaus priskyrimas vyrams ar moterims, dabar laikoma priklausančiu nuo socialinių įvaizdžių ir sprendimų. Šį žmonių skirtumą galima pakeisti perauklėjimu, sukuriant naują žmogų, kuris būtų subrendęs Naujajai pasaulio tvarkai bei naujajai vieningai pasaulio religijai. Toks perauklėjimas, gresiantis pačiai santuokos ir šeimos egzistencijai, turi prasidėti jau vaikų darželyje, nepriklausomai nuo to, ar tokios fantazijos prieštarauja sveikam protui, ar ne.

Pavyzdžiui, Vienoje jau yra pavyzdinis vaikų darželis, kuriame vaikai perauklėjami: mergaitės pratinamos peštis ir apsiginti, o berniukai - rengtis princesėmis ir lakuotis nagus. Tai aiškus vaikų ruošimas lesbiškam ir homoseksualiam gyvenimo būdui.

Trumpai tariant, norima, kad kiekvienas žmogus pats galėtų pasirinkti savo lytį. Jis pats turi nuspręsti, ar jis nori būti vyras, ar moteris - tai, kas tuo momentu atitinka jo jausmus. Niekas negali prieštarauti tokiam jo laisvam pasirinkimui, nes tai būtų diskriminacija.

Tęsinys - kitame numeryje