Gražinos skiltis

Gerais norais ir pragaras grįstas

Ponia Danutė iš Šilutės plento jau buvo kreipusis į skiltį su prašymu pranešti, kad šios gatvės gyventojai labai pasigenda buvusio kiosko, kuriame jie galėdavę nusipirkti visokių smulkmenų ir bilietėlių autobusu važiuoti. Aną dieną ji paskambino vėl ir pranešė, jog po to, kai skiltyje buvo išspausdintas tas pageidavimas, kioskas buvęs atidarytas vėl.

Ta pačia proga prisiminiau, kad skambino ir maršrutinių mikroautobusų vairuotojai, kurie taip pat per skiltį manė susitvarkyti tualetinius reikalus. Dalykas tas, kad maršrutas buvo pratęstas iki Kalotės aikštelės, kurioje stovi Klaipėdos simbolis - inkaras. Tad ir humoro nestokojantys vairuotojai klausė, ar miesto valdžia pageidauja, kad tas inkaras taptų "papuoštas" fekalijomis. Į tą vairuotojų repliką taip pat buvo sureaguota: aikštelėje tualetas jau pastatytas.

Žinoma, tokius pranešimus girdėti labai malonu, tačiau dar maloniau, kai į miestelėnų pastabas, pageidavimus yra reaguojama. Miestelėnų vardu - ačiū.

Bet jau minėta ponia Danutė iš Šilutės plento, pasidžiaugusi, jog gyventojų pageidavimu kioskas vėl dirba, tuo pranešimu neapsiribojo. Šį kartą ji mano, kad per skiltį ji galinti paprašyti buvusiame "Sodžiuje" įsikūrusio alaus baro savininkų kaip nors bandyti sutramdyti savo klientus, kad šie išvirtę iš baro skandalų nekeltų ir ant sienų "perdirbto" alaus "autografų" nepaliktų.

Manau, kad į šį prašymą alaus baro savininkams bus sunku atsižvelgti. Savininkai ar padavėjai klientams juk nenurodinės, kaip jiems iš baro išėjus derėtų elgtis. Nebent, kaip aš įsivaizduoju, ant durų išeinantiems su humoru būtų parašyta, kad savo tualetinius reikalus susitvarkytų dar iš baro neišėję. Na, o dėl triukšmavimo tai kažin, ką čia ir kas galėtų patarti?

Belieka tik labai gražiai kreiptis ne tik į šio baro, bet ir į kitų miesto užeigų lankytojus, kad jie, išvirsdami iš kavinių ir restoranų vidurnaktį ar ir paryčiais, nepamirštų, jog ne visiems 4 valandą ryto yra taip linksma, kaip jiems patiems. Jeigu apima nenumaldomas noras stūgauti, juk mieste yra daug laukymių, kur nėra gyvenamųjų namų su vaikais, seneliais, o ir visai sveikais žmonėmis, kuriems po sunkių darbų reikia bent nakties poilsio.

Taigi labai norėčiau padėti visiems, kurie gyvena aplink visokio masto ir plauko užeigas. Bet kažin, ar stūgautojai, skardinių spardytojai, triaukščių ir septynaukščių keiksmažodžių vartotojai tuos prašymus prisimins? Norėčiau, kad taip būtų. Bet gerais norais ir pragaras, sako, yra grįstas.

Filosofija

Ponia Henrieta aną dieną rado reikalą skilties tvarkytojai pranešti, kad jai labai pasisekė, nes ji prisigrybavusi ir baravykų, ir raudonviršių, ir kitokių neblogų grybų.

Bet tai nebuvo jos pagrindinė mintis, kurią norėjo pasakyti. Grybaudama ji aptiko labai gražų mėlyną vabalą. Tačiau ji nepuolė jo rankomis liesti, kad apžiūrėtų. Iš kur ji žino - gal koks nuodingas? Štai toji mintis ponią Henrietą "užvedė" filosofiškai: kodėl gyvenime visa tai, kas nuodinga, kas kenksminga, dažniausiai yra gražu? Kokia savo formomis ir piešiniais yra graži nuodinga gyvatė, kokia nuostabi spalvomis yra musmirė. Ir ne tik raudonoji. Pagaliau ir tarp žmonių ponia Henrieta įžvelgė kenksmingumo ir nuodingumo paralelę. Pavyzdžiui, pasak jos, kokios yra gražios kai kurios prostitutės...

GRAŽINA