Gražinos skiltis

Skambinkite mums

Tel.49 34 35

darbo dienomis nuo 10 iki 13 val.

Paukštelių maitintojas

Šiandien - ketvirtadienis. Ir Jūs "Vakarų eksprese" vėl skaitote publikacijas apie šviesiąją gyvenimo pusę. Labai džiaugiamės, kad kaskart išleidę numerį be pasakojimų apie juodulius, sulaukiame ir jūsų atitinkamos reakcijos - dalijatės jaudinančiomis mintimis apie gėrio apraiškas arba pasakojate apie kilnius ir taurius žmones.

Praėjusį ketvirtadienį sulaukėme ponios Ligitos elektroninio laiško: "Vakarų ekspresas" be kriminalų - labai puiki iniciatyva. Ta proga noriu papasakoti apie savo tėvelį Albertą. Šiemet jis džiaugiasi jau 80-uoju pavasariu. Nors visą gyvenimą sunkiai dirbo jūrininku, tebėra labai judrus ir energingas. Dabar jo "darbas" - rūpestis paukšteliais. Juos tėtis maitina jau labai seniai. Nuo pirmųjų šalnų iki pavasario, kol sparnuočiai patys susiranda lesalo, jis eina į parkelį prie kartono gamyklos, ten prikabinėja paties sumeistrautų lesyklėlių. Jose priberia kruopų, saulėgrąžų, zylėms pripjausto lašinukų. Jis globoja ir savo rajono - Kauno gatvės parkelio - paukštelius. Stebimės, kad paukščiai jau atpažįsta savo maitintoją. Kelis kartus esu ėjusi su tėveliu į tą parką. Atrodydavo, kad čia neskraido nė vienas paukštis. Bet tik pasirodžius tėvui, suskrido pulkai. Jie tūpė ant maitintojo rankų, pečių. Nesvarbu, koks lauke oras, jis eina atlikti savo "darbo". Ir džiaugiasi gamta, pačiu gyvenimu.

Iš smalsumo vieną kartą ėmėm ir paskaičiavom, kiek per sezoną jis išbarsto paukšteliams kruopų. Net išsižiojome iš nuostabos - 200 kilogramų. Mat vienu kartu jis nešasi du pakelius.

Kai jį aplankom, proanūkis Matukas nesitraukia nuo lango, prie kurio pritvirtinta lesyklėlė. Kokių ten atskrenda paukštelių... Anksčiau manėme, kad mieste tegyvena žvirbliai ir varnos.

Mieste vis mažėja žaliųjų plotų. O be paukščių čiulbesio tarp mūrų būtų labai labai liūdna. Manau, kad mano tėvelis daro tikrai puikų darbą".

Rūpestis vaikinuku

O štai ponia Laima papasakojo istoriją visai ne apie gerą darbą, o atvirkščiai. Tačiau gerasis darbas yra jos pačios rūpestis "svetimu" vaikinu. Pagal skelbimą Laima susirado butus remontuojantį žmogų, kurio vardas Vilmantas. Bet butą remontavo ne jis pats, o atsiųstas vaikinukas, kuris baigia Statybininkų mokyklą, ir jam reikalingos praktikos pažymos. "Jis savo darbą atliko tikrai labai sąžiningai. Tačiau aš už darbą sumokėjau ne jam, o jo darbdaviui. Įsivaizduokit, vaikinukas iš tos sumos negavo nė cento. O jis - našlaitis iš vaikų namų. Jam reikia sumokėti už bendrabutį, jam reikia valgyti. Beje, jam reikalingos ir pažymos į mokyklą, kurią jis netrukus baigs. O be tų pažymų apie praktikas - nei gaus baigimo dokumentų, nei jį į darbus priims darbdaviai", - susirūpinusi ponia Laima.

Jeigu perskaičiusiam šį Laimos pasakojimą Vilmantui prabustų sąžinė ir jis atsiskaitytų su našlaičiu moksleiviu, tikrai tai būtų labai gera ketvirtadieninė žinia.

GRAŽINA