Laikraščio skaitytoja ponia Judita sulaukė jai netikėto penkiametės anūkėlės klausimo: "Močiute, kaip atskirti žmogų - kuris geras, o kuris ne?" Ilgai galvos nesukusi, močiutė atsakė klausimu į klausimą: "Kaip tau atrodo, aš geras ar negeras žmogus?" Anūkėlė tuoj pat apsivijo močiutės kaklą ir sušnabždėjo: "Tu tai esi labai geras žmogus, nes tu mane myli." Ilgo aiškinimo anūkėlei p. Judita išvengė, pasakydama tik tiek: "Tai va, Katryte, visi geri yra tie, kurie mus myli. Tu irgi gera, nes tu mane myli, o aš tave, vadinasi, mudvi esame geri žmonės."
Tegul tai epizodėlis iš artimų žmonių pasaulio. Bet, man atrodo, "receptas" atskirti gerus žmones nuo blogų paveikus ir gyvenime. Žiūrėkit, atėjus į svečius moteriai ar vyrui, koks augintinis los nesustodamas, nes jis jau pajuto nežinau kuria čakra - tas žmogus dėl kurių nors priežasčių nemyli, o gal ir bijo šunų. O kitam atėjus, tas pats augintinis vizgina uodegą ir visaip, kaip toji anūkėlė močiutę, stengiasi "apkabinti" svečią netgi tuomet, kai jo nepažįsta. Vaikai, kol jie "nepripumpuoti" visokių gyvenimo taisyklių, taip pat turi čakras atpažinti žmones, prie vienų glausdamiesi, o kitų šalindamiesi. Tik mes, suaugėliai ir subrendėliai, atpažinimo dovanas kažkur prarandame, melą, veidmainystę priimdami už gryną pinigą. O vienokiais ar kitokiais būdais, vienokiose ar kitokiose situacijose melui išaiškėjus, kaukei nukritus, taip nusiviliame žmogumi. Ir tai gali palikti pėdsaką visam gyvenimui - nieko neįsileisti į savo sužalotą širdį.
Visai netikėtai, berašant šiuos pasvarstymus, įsipynė ir ponas Mindaugas, pareiškęs, kad tikrąjį žmogaus veidą pamatai, kai nustoji būti jam naudingas. Ponas Mindaugas ilgai dėstė savo istoriją. Teismuose tokių istorijų bylų nenagrinėja, nes tai sąžinės ir moralės reikalai, kuriems teisinio straipsnio nepritaikysi. O naujiesiems lietuviams, jau spėjusiems užauginti atžalas, kalbos apie sąžinę sukelia tik patyčių cunamį. Juk su sąžine milijonų nesusikrausi, gal net ir ak, ak prabangios "tačkės" nenusipirksi. Žodžiu, ponas Mindaugas kalbėjo apie blogą žmogų. Jam blogas, o gal šeimai - pats geriausias? Na, šioje vietoje gali filosofuoti iki nukritimo.
Tai kaip atskirti tą gerą žmogų nuo blogo? Geras, deja, ne tas, kuris deklaruoja esąs absoliutus gėris. Geras tas, kuris myli, - mišką, medį, upę, savo kiemą. Ne žodžiais, veiksmais - vardan tos meilės kažką daryti konkrečiai. Kad ir inkilą ar suolą sukalti. Vienas, dabar jau šviesaus atminimo ponas, dukters gimtadienio proga sukalė suolą, ant kurio surašė prasmingą palinkėjimą - tas suolas pravers, kai tu sėdėsi ir rymosi, laukdama grįžtančių savo vaikų. Tas suolas - tikra, nesumeluota meilė dukteriai ir jos palikuonims. TENAI ponas iškeliavo tų palikuonių nesulaukęs. O meilė jiems liko - suolas.
...Mūsų valdžia, kokia ji būtų - žalia, pusžalė, raustelėjusi ar suneužmirštuolėjusi, žmonių nemyli. Pagal visus koučerius ir ne tik jų, o ir pačių įvairiausių guru mokymus myli tik save. Suolą palikuonims gal ir sukals. Bet Nojaus laivo tautai išlikti tikrai nepastatys.
Savo mintimis, pasiūlymais, džiaugsmais ir rūpesčiais galite pasidalinti tel. 49 34 35 darbo dienomis 10 - 13 val. arba rašyti el. pašto adresu [email protected]
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą