Knygos niekada neprarasime. Ji per daug atspari

Knygos niekada neprarasime. Ji per daug atspari

Nacionalinę bibliotekų savaitę šiemet bus atsigręžta į jaunimą. Nes jaunų žmonių neskaitymas jau tampa socialine problema.

Gal jaunuosius, moderniuosius suvilios elektroninė knygos versija. Gal jų pasaulis jau bus kitoks. Be šlamančių popierinių puslapių. Be knygos kvapo. Bet su monitoriaus šviesa.

Knyga vis vien nepasitrauks. Kaip nepasitraukė kadaise, kilus Aleksandrijos bibliotekos gaisrui. Kai prieš mūsų erą sudegė daugiau nei septyni milijonai papirusų. Rankraščiai, anot Michailo Bulgakovo, nedega. Kaip niekaip negali sudegti, supleškėti kūrėjų mintys. Tie visi žodžiai, kuriais jie siekė ir siekia pasibelsti į mus. Į skaitytojus. Tų žodžių perėmėjus, paveldėtojus. Siekė ateiti ir į mūsų namus. Mes, skaitantieji, paveldėjome iš jų visus rašto, raštijos amžius. Galime sugrįžti į bet kokią epochą. Vaikais būdami pasijusti žvalgais, trimis muškietininkais. Vėliau iškentėti Romeo meilę. Ir visada jaustis ne vienui vienam. Nes su tavimi kalbasi rašytojai. Sako tau - nenusimink, žmogau. Visada yra ir sančų pansų, ir don kichotų. Ir dulsinėjų, ir margaritų.

Knygos užmušti neįmanoma. Net ir tada, kai kokiam nors diktatoriui, vandalui ji tampa socialine problema. Net ir tada, kai neįtikusios knygos uždraudžiamos ar supleškinamos laužuose. Net ir tada, kai per kratas „išimamos“. Tad ir dabartiniai vaikai netaps „diktatoriais“. Paskelbusiais popierinei versijai tabu. Tik tame gyvenimo margumyne, taip greitai besikeičiančioje realybėje, informacijos sraute, jiems sunkiau sekasi išgriebti iš srauto knygą. Išžvejoti didžiąją žuvį. Margaspalvių kilbukų apsuptyje.

Knyga visada bus su mumis. Atspindėdama konkretaus laiko poreikius. Kai staiga visi puola rašyti ir skaitinėti biografines ir kulinarines istorijas. Susikoncentruoja į šlovę ir skrandį. Arba staiga visi išsigąsta, kad per trumpai gyvens. Tada rinka užverčiama sveikos gyvensenos pamoksliukais. Išskleidus visus per 20 metų Lietuvoje buvusius dominuojančius poreikius, išaiškėtų, jog buvo laikas, kai ieškojome greito praturtėjimo ir kompiuterinio raštingumo instrukcijų. Skaitėme apie vienuolį, pardavusį ferarį. Paskui gludinome šeimyninius ir darbinius santykius. Nepraturtėję ir neišnarplioję santykių nėrėme į visas pasaulio religijas. Dabar aprimome. Tapome „naminiai“. Šlifuojame savo kulinarinius gebėjimus ir domimės musulmonais. Bet pažvelgus į tas besikeičiančias dominantes, mes vis vien buvome ir esame prilipę prie KNYGOS. Tik kaskart vis prie kitokio jos puslapio.

Knyga liks. Tik dėl mūsų spartos išrūšiuota į pirmo būtinumo ir antro. Klasikai tampa antro būtinumo. Kaip išlaikytas vynuogynų gėrimas. O kasdien vartojame knygeles-bulvių traškučius. Prieš kelionę į Turkiją pasiskaitome apie Turkiją. Jei kas nori investuoti Ispanijoje, pasiskaito apie Ispaniją. Dėl bendro išprusimo. Negyvename XVIII a. dvaruose, kur sustojęs laikas. Ir buvo galima skaityti ilgai. Žmonės keičiasi. Bet ir anksčiau keitėsi. Ir klasika į mūsų širdis vis vien belsis. Primins ir Makbeto, ir K. Donelaičio būro balsu. Vis vien rasime kelius į bibliotekas.

Sidebar placeholder