Pamenate dar visai neseniai visuose mobiliuosiuose telefonuose buvusį žaidimą,
kur įvairiomis kryptimis judėdama gyvatė valgo kelyje pasimaišiusias kliūtis ir pati pailgėja kaskart pasisotinusi? Galų gale gyvatė tampa tokia ilga, jog nebeišsitenka žaidimo stačiakampyje ir priversta "mirti“.
Panašu, jog lygiai tokia pati padėtis pribrendo ir Lietuvos krepšinyje. Sporto šaka Nr. 1 šalyje buvo ir yra lyg koks hegemonas, prieš kurį net cyptelti bijo visos kitos sporto šakos "našlaitės“, besidalijančios nuo krepšinio puotos stalo likusius trupinius. Tačiau ir krepšinio besaikiam lėbavimui ateina galas.
Pirmasis itin rimtas signalas nuskambėjo Zarasuose, kur moksleivių krepšinio lygos varžybose tarp vietos ir Biržų komandų buvo "žaidžiamas“ boksas. Tiksliau sakant, jau geriau Zarasų komandos krepšininkas R. Biveinis lankytų bokso treniruotes, kur jam paaiškintų, jog smūgiuoti į nugarą mažų mažiausiai negarbinga. Zarasiškis per rungtynes įbėgo į aikštelę nuo atsarginių žaidėjų suolo ir spyrė Biržų komandos krepšininkui į nugarą. Po to dar pridėjo smūgį ranka, ir Biržų krepšininko viešnagė ežerėtuose Zarasuose truko dvi dienas. Ligoninėje.
Po šio fakto Lietuvoje kilo skandalas. Kur matyta, jog krepšininkai aikštelėje mušasi? Kodėl niekas nepasirūpino žaidėjų saugumu? Varžyboms teisėjavo kategorijos neturintys teisėjai. Kur žiūri lygos vadovybė? Kai kurie veikėjai iškart ėmė reikalauti lygos prezidento D. Sarkano skalpo, atseit jis čia viskuo kaltas. Tačiau ar tik jis vienas sukėlė muštynes ir apnuogino Lietuvos krepšinio pamatus, kurie, pasirodo nėra itin tvirti?
Moksleivių lygoje berniukų ir mergaičių grupėse yra septyniolika amžiaus grupių. Didesni miestai vienoje amžiaus grupėje turi net po kelias komandas. Tad kiekvieną savaitgalį vien moksleivių lygoje įvyksta per šimtas rungtynių, kurioms visoms reikalingi teisėjai. Ir ne bet kokie. Licencijuoti.
Vyksta, tarkim, uostamiesčio V. Knašiaus krepšinio mokyklos komanda žaisti rungtynių į Šiaulius. Pagal nuostatus ji privalo vežtis teisėją. Tačiau raskite patyrusį licencijuotą arbitrą, kuris trenksis į Šiaulius ar į tuos pačius Zarasus už 35 litus. Juk savaitgalį Lietuvoje žaidžia ne tik vaikai. Pinigus galima užsidirbti ir namuose. Juk krepšinio kamuolį Lietuvoje bumpsina visi – ir moterys, ir veteranai, ir Klaipėdos uosto darbuotojų spartakiados dalyviai. Teisėjų paklausa milžiniška. O jų, ypač gerai savo darbą išmanančių, mažai. Krepšinio infrastruktūra nebeatlaiko savo paties svorio. Norinčių žaisti per daug, teisėjų per mažai.
Tai tik vienas medalio pusė. Krepšinio bumas Lietuvoje toks didelis, kad net ne visi vaikai priimami į sporto mokyklas žaisti krepšinį. Jei jūsų atžala neturi bent 180 cm ūgio ar Lebrono Džeimso duomenų, geriausia vaiko į krepšinio mokyklą nevesti ir jo netraumuoti. Nepriims. Eilė - kaip darbo biržoje prie pašalpų mokėjimo langelio.
Tad jau seniai tyliai tyliai (gink dieve, kad neišgirstų krepšinio hegemonai) kitų sporto šakų atstovai keiksnoja šią lietuvių religiją. Galbūt tas pats zarasiškis galėtų pasirinkti bokso ar karatė treniruotes ir po kelerių metų garsinti Lietuvą ringe ar ant tatamio. Visi vaikai žiūri tik į krepšinį, nors sporto šakų begalė. Ar ne laikas atsigręžti į tinklinį, rankinį, futbolą, lengvąją atletiką, badmintoną ar ledo ritulį? Visi mes suprantame, jog čempionatuose tėra vienas nugalėtojas ir visi mūsų pypliai tokiais netaps. O ir krepšiniui mažesnis krūvis nepakenktų. Juk teisėjų katastrofiškai trūksta.
Vaclovas GEDVILAS
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą