Mažaraščių puskalbė išstūmė kalbą

Nekalbėsime šiame opuse nei apie iki gyvo kaulo įgrisusius nelietuviškus užrašus gatvėse, nei apie velniaižin ką reiškiančius pavadinimus ant dangoraižių ir nušiurusių biurukų. Nekeiksime nei gatvės slengo puoselėtojų, nei žargono ar profesinės leksikos meistrų. Anot vieno mano profesoriaus, visi lietuviai kalba lietuviškai, bet kalbėti lietuviškai ir kalbėti taisyklingai yra du skirtingi dalykai. Ir jei mokinys to dar neišmoko, o kiemsargis to jau niekada neišmoks, tai yra mūsų svetimų kalbų nuolat apšaudomoje tėvynėje ir tokių piliečių - jie, beje, save pasigardžiuodami vadina piliečiais iš didžiosios raidės, - kurie turi ir privalo kalbėti taip, kad nebūtų dėl jų kalbos (ne dėl kalbų - dėl jų gėda net jiems patiems) gėda tiems, kurie jų retsykiais nori nenori pasiklauso; mat dabar kalbančių galvų pilni televizoriai, sausakimši radijo aparatai; o ir ant „bačkos“ (geriau sakyti - statinės) neapsakomas sujudimas. Rinkimai jau čia pat, tad kaip ir nieko nuostabaus. Bet apie tuos besibalotiruojančiuosius, o tiksliau - jų kalbą, o dar tiksliau - keletą svarbiausių žodžių jų, politikų, darbe ir gyvenime, ir nori „Špyga taukuota“ šį bei tą pasakyti.

Kompanija

Labai dažnai mūsų politikai - net ir tie, kurie jau keletą kadencijų yra išbuvę ar išmiegoję (su retom išimtim - išdirbę) - Seime kalba apie rinkimų kOmpaniją, o ne kAmpaniją; net ir išsilavinusiam tinginiui reikėtų žinoti, kad kOmpanija labiau tinka prie brendžio ar dviratukų žygiuose. Kai kokia nors kalbanti galva pradeda aiškinti dėl ko jinai „eina“ į ParlAmentą, aš išsyk žinau, kad už ją nebalsuosiu, nes Lietuvoje nėra parlAmento - tik parlameNtas arba Seimas. Taip pat mūsų politikai darko ir dažnai jų profesinėj veikloj pasitaikantį vienokį ar kitokį departameNtą. Gaila, bet mūsų parlamentarai (ir dabartiniai, ir šviežiai ateinantieji) bando dirbti kažkokiuose komItetuose, o ne komitEtuose, dažnai pliurpia telEfonais, o ne telefOnais. Ir dar pyksta ant kažkokių politOlogų, kad juos kritikuoja politolOgai; ir sociOlogus kaltina, dėl savo menkų reitingų - tarkitės su sociolOgais ir pamatysite, kaip šoktels viršun jūsų reitingų kreivė. Bet jau tokia jų „darbo“ sistEma, nors geriau būtų sistemA. Net prabangus pusvelčiui gautas automobIlis jam automObilis arba mAšina, bet ne mašinA.

Dar kirtis kitas

Va, kai per kokias nors svarbias valstybines šventes užkopia į kokią nors garbią tribūną koks nors nusipelnęs veikėjas ir save vadindamas demOkratu postringauja, kad demokratijA, o ne demokrAtija yra geriausia, ką žmonija iki šiol yra sugalvojusi, pradedu tuo abejoti; o dar kai pasirodo prezideNtė ir šis kalbėtojas paprašo pagerbti prezIdentę ir katutėm, ir dar kažkuo, aš imu paltą ir einu namo ar į kitą šventę; ar į knygyną pirkti tautinio keiksmažodžių žodyno.

Žodynas

Taip jį bevartant ir gimė mano patriotinėj sąmonėj kuklus pasiūlymas mūsų garbiems kalbininkams. Jei jau paleidote pasaulin keiksmažodžių žodyną, kodėl nebūtų galima išleisti žodyno politikams? Įsivaizduoju jį kaip superfoliantą, kurio viršeliai būtų inkrustuoti, - jei ne brangakmeniais (krizė ir visa kita), tai bent jau penkių litų monetomis.

Politikams daug žodžių nei jų kalbų bagaže, nei šitam žodyne nereikia. Gana būtų bent dvidešimties. Pagrindinių. Didelėj knygoj, manau, jie tikrai tilptų. Ir dar liktų vietos Konstitucijai ir Seimo Statutui. Tokie žodynai, tikiu, bent jau prieš rinkimus tikrai taptų kiekvieno politiko antstaline (ar postaline, jei stalas kliba) knyga, žinoma, jei jie būtų jiems dalijami už dyką.

Vietoj epilogo

Vis tik turiu pripažinti, kad net politikai keletą žodžių ar žodžių samplaikų kirčiuoja taisyklingai, taria noriai, su užsidegimu ir dažnai. Tai pirmos reikmės ekonominiai burtažodžiai, pavyzdžiui, algA, kanceliArpinigiai, „bAbkės“ ir nemarusis fraziologizmas „prie lovio“.