Galima sutikti su L.Kernagiu. Galima nesutikti. Nes L.Kernagiui oponuojanti pusė pateikia savo argumentus. O žmonės neinformuoti. Žmonės spręs, kas teisus, remdamiesi savo asmenine patirtimi. Ir dauguma be jokių apskaičiavimų nuspręs, kad tokios istorijos Lietuvoje jau girdėtos. Kad tokios istorijos jau tipiškos Lietuvai. Kad Lietuvoje, kai atliekami dideli sandoriai, daugiau negatyvių nei teigiamų pavyzdžių. Mat dažniausiai mūsų valstybė už viską permoka. Dažniausiai mūsų valdžia įtikinėja mokesčių mokėtojus, kad nepermoka. Įtikinėja, kad koks nors sandoris yra visiškai tyras. O vėliau pasirodo, kad nevisiškai tyras. Daugiau ar mažiau drumstas. Be to, visada įtikinėjama, kad reikia užsienio specialistų, nes mes nieko nemokame. Dar įtikinėjama, kad užsieniečiai prikurs darbo vietų ir išmokys skaidriai, europietiškai dirbti.
Kita vertus, užsienio kompanijos nėra altruistės. Jei ateina į Lietuvą, vadinasi, tikisi uždirbti. O jei tikisi, vadinasi, ir uždirbs. Kiekviena tarptautinė kompanija, vykdydama Lietuvoje savo projektus, numato ir pelną. Ir kokį išsiveža iš Lietuvos pelną, tokį mes, esantys Lietuvoje, patiriame nuostolį. Nes šis pelnas neinvestuojamas Lietuvoje.
Tačiau įsivaizduokime, kad išdidieji, savarankiški lietuviai nutaria patys užsisakyti Pietų Korėjoje dujų terminalą-laivą. Ar neatsitiktų taip, kaip su garsiosiomis Gedimino prospekto plytelėmis. Po audringų kalbų mūsų apsukruoliai gal nupirktų iš korėjiečių laivą, tinkamą tik vienam sezonui. Tinkamą ne dujų terminalui, o upeiviškam turizmui. Ar stintoms žvejoti. Be to, kol vyktų derybos su korėjiečiais, valdžios vyrai tiek prisigalvotų nebūtinų komandiruočių, kad L.Kernagio menamas milijardas būtų iššvaistytas iš anksto. Dar pridėkime ekspertų, korėjiečių vertėjų atlyginimus ir būtų iš anksto ištratinti ne vienas, o du milijardai. O paskui valdžios pasikeistų. Arba tol tąsytųsi prokuratūrose, kol sueitų senatis.
O ką darytume su tuo mistiniu milijardu, jei Lietuva sutaupytų? Ir taip aišku, kad gyventojai sutaupymo nepajustų. Milijardas kažkur prašaptų. Mat Lietuvos naujajame folklore jau klajoja vienas mistinis milijardas, kurį valdžia iš patamsio vis traukia. Ir neištraukia.
O dabar grįžtame į mūsų pseudoromantišką dabartį. Labai romantiškai skaičiuojame, kad dujų terminalo-laivo nuomai per 10 metų išleisime 1,8 milijardo litų. Lygiai taip pat romantiškai skaičiavome, kiek pinigų prireiks uždaryti atominę. Bet ar galima skaičiuoti 10 metų į priekį, kai nuolat ištinka vietinės ar pasaulinės ekonominės krizės. Kai dar neaišku, ar po 10 metų išliks euras. Be to, kaip rodo Lietuvos patirtis, tuoj išgirsime, kad terminalą-laivą reikia remontuoti, tobulinti, pritaikyti prie vietinio klimato sąlygų. Kažkas prakiuro, kažkas neatsidaro, kažkas perdegė.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą