Pavasarinė depresija, arba Apie partijų vadus

Komentaras

Depresijų būna kuo įvairiausių. Pasirodo, esama ir tokios - pavasarinės. Tradiciškai ji pasireiškia moterims, kai prasideda "miniakų" sezonas, o jos ima ir pamato, kad "neturi kuo apsirengti".

Man, pavyzdžiui, pavasarinė depresija pasireiškia tuo, kad žiūrėdamas į vaiskiai mėlyną dangaus skliautą negaliu atsikratyti minties, jog aukščiausias kalnas tėra nepilni devyni kilometrai "pliusinės reikšmės" nuo jūros lygio, o štai giliausia įduba - daugiau nei vienuolika kilometrų "minuso". Išeina, kad...

Kaip tai galima susieti su politikais bei - ypač - su politikieriais? Kas yra kas, palieku nusistatyti kiekvienam asmeniškai.

Štai Landsbergis ir Brazauskas, sceną šiaip ne taip paliekantys milžinai. Galima jų aistringai nekęsti ar lygiai taip pat mylėti, net nesigilinant, už ką - dažniausiai taip ir daroma. Stipriam arkliui - didelis vežimas. Na, o šiandieniniai vadai? Kubilius ir Kirkilas... Nykus ir nykesnis. Galėtų dalintis antrą trečią vietas. Po Muntiano. Pagal įprastą schemą šis turėjo/galėjo būti Uspaskicho Sanča Pansa, bet nė to neįstengė.

O kodėl taip yra? Nagi todėl, kad politiniai gudručiai taip smarkiai stengiasi, kad aplinkoje neatsirastų už juos protingesnių, jog galų gale jiems tai pavyksta, ir "ąžuolo paunksmėje" belieka augti tik visokie "grybai". O kur dedasi potencialūs ąžuolai? Taigi kuria savo partijas ir tada patys imasi žiūrėti, kad dabar jau už juos protingesnių neatsirastų.

Taip ir prisirpsta jau minėtas Uspaskichas, užauga Paksas, Zuokas. Visi pagal asmeninį tipažą vienvaldžiai lyderiai, visi autokratai, visiems neužteko erdvės gerokai prašvinkusioje "tradicinių", "sisteminių" - ar dar kaip ten jos save vadina - partijų gretose. Visi turėjo - turi - turės (?) teisinių problemų... Kaipgi kitaip? Dar yra Paulauskas, vis besišliejantis tai vienur, tai kitur. Gal ir gera egzistavimo technika - net ir l. e. p. prezidentu pasibuvo.

O užvis depresiškiausia, kad ir jie savo politrukišką praktiką grindžia ta pačia metodika, kaip ir senieji šulai - kirsk kiekvieną galvą, kurią tik pasieki, jei yra bent mažiausia tikimybė, kad ji gali aukščiau už tavąją iškilti. Taip ir vystomės spirale žemyn. Ko dar nepaminėjau? A, Prunskienės... Tai gal ir neminėsiu, ką aš žinau apie kunigaikščius ir valstiečius. Galvon lenda žodis "baudžiava". Žodžiu, duobė totali.

Ar yra alternatyvų? Na, bent jau požymių? Tikiuosi. Žemaitijoje buriasi Žemaičių sąjunga, žadanti tapti visiškai kitokio pobūdžio politiniu dariniu, bet apie juos šnekėti dar anksti. Yra Liberalų sąjūdis, po visų "liberal - šiokių, tokių ir anokių" tapatybės krizių išlaikęs tą branduolį, kurį gal net galima laikyti tikraisiais liberalais, užtikrinančiais idėjos tęstinumą. Aišku, tiek prisiflirtavus ir su Paksu, ir su Zuoku nebus lengva išgryninti liberalizmo esmę, juo labiau autentiškai atskleisti ją rinkėjams, tačiau pradžia yra. Juo labiau kad būtent šioje partijoje pirmininku išrinktas jaunas ir itin veržlus Masiulis, kurio "jo pilkenybe" niekaip nepavadinsi. Gal tai ir būtų tas atvejis, kai šio mentorius Gentvilas, užuot nusukęs gabiam mokiniui sprandą, dėjo visas pastangas, kad jį išugdytų geresnį už save?

Jaučiu, kaip mintis apie gilią duobę, kurioje prasmegtų pats aukščiausias kalnas ir dar vietos liktų, palengva blykšta. Ji transformuojasi ir virsta konstatavimu, kad į Džomolungmą kopia daugybė žmonių, o nerti į Marianų įdubą nesiveržia lyg ir niekas.

Tuo ir džiugiai baigsiu, kol dangus giedras ir ruduo atrodo dar toli toli...

Šarūnas NAVICKIS