Dienos komentaras
Prieš keturiolika metų Sovietų Sąjungą sugriovė viešumas. Taip iki šiol mano Rusijos komunistai ir sovietinės nostalgijos apimta Rusijos liaudis.
Lietuvoje tą pačią mintį kartoja politinių "chebrų" atstovai - nuo Artūro Paulausko iki Raimundo Šukio. Tik jau ne apie sovietiją, bet apie Lietuvą, Tėvynę mūsų...
Seime sklinda gandai, kad tokią nuomonę pagrindžiančią pažymą jau audžia Valstybės saugumo departamentas. Joje bus pateikti svarūs politinės telekinezės įrodymai: saugumiečiai pareikš, kad viešas Seimo narių pliurpimas telefonais išjudino kertinius valstybės akmenis!
Ir tik visiški naivuoliai gali tikėti tuo, ką mato: kad, nepaisant "seiminių" aistrų, ekonomika auga kaip augusi, kad daugiau nei trečdalis Lietuvos gyventojų jaučiasi laimingi, o daugiau nei pusė mano, kad reikalai krypsta į gera.
Visi "auga" ir "gerai" tėra gresiančios katastrofos ženklai. Politikų asmeninės katastrofos. O kas yra politikai? Jie yra tie, kurie sako: "Valstybė - tai mes!" Ir net neabejoja, kad be jų valstybė sugrius.
Labai žmogiškas ir užuojautos vertas požiūris. Krisdamas iš aukštai, gali prarasti ne tik fizinę sveikatą, bet ir dvasiškai pakrikti. Gali tikrai pasirodyti, kad tave persekioja ne tavo paties paleisti kipšai, o kokia nors "strekoza". Nemandatiniams piliečiams už tokį savęs sureikšminimą labai greitai būtų suteiktas gyvenamasis plotas minkštomis sienomis ir už durų be rankenų. Mandatinius nuo diagnozės apsaugo parlamentinė neliečiamybė.
Pavyzdžiui, Raimondą Šukį arba Valentiną Mazuronį. Jie visai drąsiai gali demonstruoti klasikinius asmenybės susidvejinimo požymius: dabar šnekėti absoliučiai priešingai nei kalbėjo šių metų pradžioje.
Prisiminkime: prieš pusmetį R. Šukys visiškai pritarė nuomonei, kad operatyvinės informacijos viešinimas yra vertybinis egzaminas tautai, kurį išlaikiusi toji tauta atsinaujins ir išbris iš paaugliško žavėjimosi netikrais pranašais. Dabar liberalas pasikeitė vietomis su V. Mazuroniu ir aiškina, kad specialiosios tarnybos per lengvai gauna politikus kompromituojančius duomenis, todėl jas pačias reikia sekti ir riboti. V. Mazuronis - priešingai - šiuo metu mėgaujasi demokratijos šėlsmu.
Viešai besiginčijantys patys su savimi politikai visiškai nerizikuoja būti perrengti tramdomaisiais marškiniais. Tad mums tenka tai vadinti tiesiog R. Šukio praregėjimu: Lietuvos specialiosios tarnybos per lengvai gauna sankcijas klausytis telefoninių pokalbių. Netgi galime jam padėti sakydami, kad tie įrašai labai dažnai naudojami politiniam šantažui!
Tiesa, įrašai pavojingi tol, kol jie yra paviešinami. Paviešintais faktais jau nieko neįtikinsi sudaryti beprasmę politinę sąjungą arba rinkėjams nenaudingu būdu perrašyti įstatymą. Tegalima retoriškai klausti, ar būtų pavykę prispausti Algirdą Brazauską sudaryti socialdemokratams nenaudingą sąjungą su socialliberalais, jei žinia apie tris raides "juodojoje buhalterijoje" būtų paviešinta iki socialdemokratų lyderių derybų su A. Paulausku.
O gal dėl to tie politikai taip ir niršta? Įžūlių žurnalistų grupelė iš TV3 atėmė iš politikų pagrindinį jų ginklą - slaptai gautą kompromituojančią informaciją. Juk tai - pagrindinė politinė prekė, pagrindinis ginklas, kuriuo jie vienas kitą nuginkluoja ir paverčia vieningai balsuojančių zombių gauja.
Prieš pusmetį R. Šukys pritarė, kad operatyvinės informacijos viešinimas yra vertybinis egzaminas, po kurio tauta atsinaujins ir išbris iš paaugliško žavėjimosi netikrais pranašais. Dabar liberalas pasikeitė vietomis su V. Mazuroniu ir aiškina, kad specialiosios tarnybos per lengvai gauna politikus kompromituojančius duomenis, todėl jas pačias reikia sekti ir riboti
Rūta GRINEVIČIŪTĖ
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą