Matyt „ant Lietuvos“ praėjo tie laikai, kada ministras pirmininkas Algirdas Butkevičius gebėjo principingai vertinti kandidatus į jo vadovaujamą ministrų kabinetą. Bendrapartietės ir tuometinės ūkio ministrės Birutės Vėsaitės pasiskraidymas prieš dvejus metus su Arvi kalakutais kažkur į Kazachstaną (buvo pasakojama, kad į ten vykusį verslo forumą p. Vėsaitę nemokamai skraidino „Arvi“ įmonių grupės verslo klasės lėktuvas), socialdemokratų buvo įvertintas griežtai. Ministrė buvo priversta palikti svarbiausią Ūkio ministerijos krėslą ir keisti jį į vieną iš Seimo laktų.
Dabar, kada apie Darbo partijos kandidatą į švietimo ir mokslo ministrus Vydą Gedvilą specialiųjų tarnybų surinkta informacija rodo ar bent kelia įtarimus, kad Arvi kalakutai yra stebuklingi gyviai, tinkantys ne tik mėsai, o ir uždarus politikų renginius (pvz., vestuves) organizuoti. Politikams – su visomis nuolaidomis arba atviromis sąskaitomis, už kurias nėra reikalo susimokėti... Ponas Butkevičius, sužinojęs, kad būsimasis kultūros ministras dirbdamas Seime ir turėdamas šeimyninių progų, tų renginių proga vėl atsidūrė po kalakutų sparnu, dabar pratrūko: „Tai smulkmenos. Palaukit, kas čia yra? Autokratinė šalis? Kai išgirsim argumentus, kai pateiksim visuomenei susipažint šitą dokumentą, tada ir pateiksim galutinį sprendimą“. – sakė p. Butkevičius žurnalistams ketvirtadienį, reaguodamas į Prezidentės poziciją, kad p. Gedvilo kandidatūra kultūros švietimo ir mokslo šalies vadovei yra nepriimtina.
Premjeras dar paplyštojo viešai. „Aš formuoju Vyriausybę, aš pasirenku žmones, kad būtų nepriekaištingos reputacijos, aš matau, su kuriais žmonėmis galima įvykdyti Vyriausybės programą, o pagal tuos „manomus“, „galimus“, „numatomus“ kai kuriuos punktus, kurie, mano manymu, visiškai negalima užkirsti kelio kandidatui“, – į klausimą, ar V.Gedvilas ir toliau lieka kandidatu į švietimo ir mokslo ministrus, atsakė A.Butkevičius. Gal ne brazauskiškas „Vsio Zakonno“, bet į tą pusę.
Galima šį bei tą paspėlioti apie tai, kodėl p. Butkevičius kandidatų į vykdomosios valdžios postus požiūriu ėmė taikyti ne precedentines, o dvigubus standartus atitinkančias reakcijas. Premjeras yra iš tų politikų, manančių, esą politika yra didelio komforto zona. Joje turi būti viskas harmoninga beigi gražu: ritualai, reprezentavimas, sprendimų visais klausimais priėmimais. O čia štai – platesne prasme - permanentinė Viktoro Uspaskicho ir jo bendrapartiečių keliama problema. Prezidentė presinguoja, Darbo partija šantažuoja koalicijos išlikimo klausimu. Menku klausimu: pamanyk, čia dėl kažkokios melagėlių į švietimo ir mokslo ministro postą (15min.lt portalo žurnalistų tyrimėlis apie tai, kad p. Gedvilas mėgino prastumti golfo laukų verslą lengvinančias sąlygas, tvirtino, kad pataisas iniciavo Tautinis olimpinis komitetas, kuris, kaip pasirodo, tokių projektų nei rengė, nei teikė – vietoje ir laiku).
Įtariu, kad premjeras, mėgindamas nustatyti patiriamo galvos skausmo problemą labai intensyviai ieško pagrindinio politinės migrenos šaltinio. Jam tikrai neatrodo (premjeras nemąsto ketverių-penkerių metų erdvėje), kad migrena į jo galvą įsimetė dar 2012 m, sudarant koaliciją su Darbo partija, kurios politinis darinys klasiškai atitinka verslo įmonės modelį. Nors tada absoliučiai daugumai politika besidominčių žmonių šitai buvo aišku kaip dieną.
Dabar jis laikosi požiūrio, kad Prezidentė, kariaujanti su Darbo partija, valingai ar ne, sąmoningai ar ne – pakiša premjerą, kuris turi priimti konkrečius sprendimus, stebimas iš dviejų pusių: „darbiečių“ ir sąlyginės prezidentūros. Ponas Butkevičius nelabai protingai aplojo prezidentūrą dėl to, kad Prezidentė Grybauskaitė sutrukdė jam mėgautis politika, privertė patirti diskomfortą. Darbo partija – išvis žada sugriauti koaliciją, jeigu jos „laikinasis lyderis“ Viktoras Uspaskich bus įtupdytas už grotų.
Maža to, p. Butkevičius Darbo partijos drebulių savo politinės elipsės orbitoje bijo labiau, nei sugniaužtų kumščių iš prezidento rūmų Simono Daukanto aikštėje. Darbo partijos šiuo metu jo komfortui grėsmė yra didesnė. O vėliau – kad ir tvanas. Reitingu, kaip Nojaus laivu tikimasi išplaukti.
O šiaip – jokio skirtumo: p. Pavalkis ar p. Gedvilas tame poste. Švietimo sistema nei pagerės, nei labai pablogės. Antrąją alternatyvą miniu todėl, kad labai blogėti ji neturi kur. Kaip ir bet kuri kita sritis, kurioje šiandien veikia Vyriausybės narių statusą turintys Darbo partijos atstovai. Štai, ką 2013 m.pasakojo Giedrius Drukteinis, kuriam kultūros ministru siūlė tapti Viktoras Uspaskichas (pagal 15min.lt portalą):
„Vieną dieną jis sulaukęs netikėto pasiūlymo telefonu: „Gal nori būti kultūros ministru?“ Sutikimą davęs p. Drukteinis jau kitą rytą gavęs Seimo narės „darbietės” Vitalijos Vonžutaitės žinią. Ji paprašė elektroniniu paštu atsiųsti savo gyvenimo aprašymą, o pavakare pakvietusi atvykti į Seimą.
Kandidatą į ministrus pasitikusi politikė jį palydėjo į susitikimą su „darbiečių“ vadovu. G. Drukteinis pasakojo, kad jam buvo kilę abejonių, ar viskas, ko reikės tokiam darbui, jam yra žinoma. Tačiau V. Vonžutaitė į abejones tik abejingai numojusi ranka: „Yra keletas puslapių – pasiskaitysi.“ Kurį laiką pamindžikavęs Darbo partijos frakcijos būstinėje G. Drukteinis pagaliau sulaukė vienmarškinio V.Uspaskicho. „Nu chuli”, tai ministru nori būti?“ – be jokių užuolankų paklausęs partijos vedlys. „Na, jo”, – atsakęs G. Drukteinis. Tada V.Uspaskichas plekštelėjęs jam per petį: „Zašibys”, pažįstu šitą žmogų.“
Už Lietuvą, vyrai! Už generuojančią ekonomiką, švietimą ir kultūrą.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą