Atėjome į ilgiausių dienų metą, tad daugiau kaip 17 valandų trunkanti šviesa nuteikia maloniai net dabar, lyjant ar pučiant nejaukiam vėjui. Gyvename Joninių laukimu. Iš tikrųjų jų laikas prasidėjo, nes mūsų protėviai visada laukdavo didžiausios šviesos ir ją vadino švente. Galima suprasti tokį požiūrį – žmogus savo prigimtimi yra šilumą ir šviesą mėgstanti esybė. Trumpos tamsios žiemos pradžios dienos mums tampa sunkiu psichologiniu išbandymu. Taigi šių metų Joninių laužai plevens daug ryškiau, nes dangus dažniau bus apniukęs. Tiesa, malkos gali būti šlapios, tačiau ką tai reiškia, palyginti su šventine nuotaika.
Gamtoje vasaros šviesos viršūnė sutinkama vienodai. Nesvarbu, kokie orai, kiek lyja ar nelyja. Nors žinome, kad po Joninių daugelis paukščių ims rimti, bet jų vasara dar tikrai nesibaigia. Į naują vasaros etapą paukščiai ateina skirtingai. Tie, kas antrą kartą neperės, dabar rūpinasi savo skraidančiais vaikais – ne visi gali lesioti, medžioti. Juos bent dvi tris savaites maitina ir globoja tėvai.
Kitoms rūšims, pasaulin palydėjusioms vaikus, rūpesčiai kitokie. Jie suka naujus lizdus ir vėl pradeda perėti. Jų giesmės vėl skamba garsiai. Tačiau jau negirdėti lakštingalų, nes jos peri tik vieną kartą. Taip pat tyla ir volungės, raudongalvės sniegenos.
Lietuvoje – šienapjūtės metas. Kaip ir kasmet, gamtininkai prašo, perspėja ūkininkus – būkite dėmesingi gamtai, prie šienapjovių pritaisykite gyvūnų pabaidymo įrangą. Ji visai paprasta – keletą metrų prieš dalgius žolę braukianti sunki grandinė, turinti paukščius ir žvėrelius baidyti iš guolių ar lizdų. Kad šienaujant sunaikinama nemažai gyvūnų, liudija kranklių pulkai. Jie vaikšto po nupjautą pievą ir turi iki valios maisto.
Nors vasara nėra gyvūnų kelionių metas, padažnėjo gyvūnų ir transporto susidūrimų. Būkime budrūs, saugokime save, atkreipkime dėmesį į įspėjamuosius kelio ženklus. Juk jie statomi ne šiaip sau.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą