Studentų "atstovavimas“ – išdavysčių virtinė

Pradėta neoliberali aukštojo mokslo (AM) "reforma“, paremta
mokamų studijų vietų dieniniame skyriuje įvedimu ir bankų interesu pelnytis iš paskolų studentams dalybų. A. Kubiliaus Vyriausybės Švietimo ir mokslo ministras G. Steponavičius
(studentų vadinamas tiesiog „Stepu“ arba „Steponu“) klaidina teigdamas, jog valstybė tokiu būdu finansuoja „gabiausius“ abiturientus. Iš tiesų „gabiausiųjų“ skaičius nustatomas visų pirma ne pagal abiturientų gabumus, o pagal Vyriausybės finansines išgales, kurias Vyriausybė pati ir nusistato. Vyriausybė nusprendžia, kiek studijų vietų ji gali sau leisti (nori arba nenori) finansuoti. Pagal šį principą Vyriausybė sukuria sau galimybę kasmet pagal savo sumanymą mažinti „gabiausiųjų“ abiturientų skaičių – t.y. mažinti nemokamų studijų vietų dieniniame skyriuje skaičių. Pasiteisinant krize, kitais metais nemokamų vietų liks dar mažiau, dar kitais – dar mažiau, o po krizės, tikėtina, už studijas mokės visi arba beveik visi. Tokia yra šios neoliberalios „reformos“ esmė.

Būtent tuo užsiėmė, užsiima ir toliau ketina užsiimti Lietuvos studentų atstovybių sąjunga (LSAS) ir Lietuvos studentų sąjunga (LSS), o pirmiausia – jų vadovai, kurie patyliukais suderina savo pozicijas su apmokestintojais valdžios kabinetuose, o kiti šių organizacijų nariai tiesiog nenori arba nedrįsta ginčyti užkulisiuose jau priimtų sprendimų.

Studentų atstovybės (SA) iš tiesų neatstovauja studentams, nes:

a)  realiai studentai jų nerenka, o į jas savo noru patenka studentų pasitikėjimo neturintys asmenys, pasiruošę esminiais klausimais nesiginčyti su organizacijos „galvom“;

b)  SA kolektyvus daugiausia sudaro žmonės, kuriems galvelėse tik laisvalaikio pramogų organizavimas arba asmeninės karjeros galimybės, bet esminiais studentijai svarbiais klausimais jie pozicijos neturi ir nemąstydami sutinka su viskuo, ką nusprendžia jų aukštosios mokyklos rektoratas arba jų organizacijos „galvos“;

c)   realiai visų SA ir kartu visų studentų vardu kalba LSAS ir LSS vadovai, o atskirai įvairių aukštųjų mokyklų SA ir jų nariai nereiškia savarankiškos pozicijos.

LSAS ir LSS vadovai ne tik slėpė lemtingą informaciją nuo studentų ir patyliukais jiems už nugarų derėjosi su valdžia. Jie aktyviai veikė klaidindami studentus ir siekdami numalšinti bręstančias protesto nuotaikas. Dar 2008 m. pavasario semestrą nepriklausomi nei nuo valdžios, nei nuo SA įtakos studentai suorganizavo dvi protesto akcijas prieš suplanuotą nepagrįstą apmokestinimą. LSAS ir LSS vadovai ne tik viešai atsiribojo nuo protesto akcijos tikslų, LSAS vadovė Indrė Vareikytė netgi, nors ir puse lūpų, teigiamai atsiliepė apie „reformą“, t.y. apmokestinimą, ir atvirai viešojoje erdvėje ėmė šmeižti protestuojančius studentus kaip neva siekiančius neaiškių tikslų. Tą pačią 2008 m. vasarą LSAS suderino bendrą poziciją su Seimo nariu G. Steponavičium („Steponu“) dėl bankų paskolų studentams, kuriems teks studijuoti mokamose studijų vietose. LSAS vadovybė su I. Vareikyte priešakyje netgi ėmė rinkti studentų parašus po šia pozicija. Kadangi pozicija buvo suformuluota suktai ir reikalingos informacijos neturintiems studentams jos tikrieji reikalavimai buvo absoliučiai nesuprantami, be to, šalia buvo prirašyta ir gražiai skambančių ir studentams naudingų, bet tik trumpalaikių ir neesminių dalykų, tai pavyko apmulkinti daugiau kaip 20 tūkstančių studentų – būtent tiek tapo mulkiais ir pasirašė už studentijos apmokestinimą, o visa tai ciniškai organizavo LSAS.

2008 m. rudens semestrą dalis nepriklausomų studentų ėmėsi savarankiškai organizuoti paskaitas studentams ir moksleiviams, siekdami užpildyti informacijos apie AM reformą spragą bei įspėti apie gresiantį apmokestinimą ir taip bent iš dalies kompensuoti LSAS ir LSS neveiklumą ir išdavystę. LSAS vadovai ir kiti nariai ėmėsi šias paskaitas žlugdyti, jose taip pat lankydamiesi ir įtikinėdami auditoriją, jog iš tiesų nėra ko rūpintis, o visomis galimomis grėsmėmis deramai pasirūpins studentų atstovybės. Taip siekta toliau mulkinti studentus ir malšinti jų aktyvumą, ginant savo teises nuo Vyriausybės ir išdavikių SA.

2009 m. žiemą Vyriausybė atvirai paskelbė apie apmokestinimą. LSAS apdairiai laikėsi nuošalyje, o LSS vadovas Jonas Okunis ėmė agituoti už „reformą“. Nepriklausomi studentai kartu su dėstytojais vasarį ir kovą surengė protesto akcijas, reikalaudami socialiai teisingos ir profesionalios AM reformos, nors Vilniaus m. savivaldybė ir siekė visaip sukliudyti jaunimui pasinaudoti konstitucine teise protestuoti, o ministras „Stepukas“ perspėjo moksleivius ir mokyklų direktorius nesutikti su kvietimu į protestą. LSS tuo pat metu surengė imitacines apmokestinimo palaikymo akcijas studentų ir moksleivių vardu. LSAS laikėsi suktesnės taktikos – iki pat mitingo išvakarių žadėjo jį rengusiems patikliems dėstytojams, kad prisijungs ir pakvies dalyvauti studentus, o paskutinę akimirką atsisakė, tikėdamiesi taip mitingą sužlugdyti. Netrukus LSS surengė dar vieną imitacinę apmokestinimo palaikymo akciją – koncertą, kurio metu jaunimą už „reformą“ demagogiškai agitavo Kubilius, „Steponas“ ir kiti kviestiniai politikai.

LSS vadovas J. Okunis, dabar jau palikęs šį postą, kaip atlygį už atvirą studentų išdavystę pirmiausia gavo Kubiliaus patarėjo vietą, o paskui ir šiltą ministro „Stepono“ patarėjo AM reformos klausimais kėdę. Šlykštu ir apgailėtina. LSS vadovo vietą užėmė ankstenis LSS „viceprezidentas“ D. Dikšaitis, kuris studentų vardu ir rengė akcijas, palaikančias „Stepono“ „reformą“. LSS toliau tęsia atviras išdavystes. Kokią šiltą kėdę už tai gaus Dikšaitis? O koks atlygis, Jūsų manymu, skirtas išdavikams iš LSAS – I. Vareikytei ir jos padėjėjui Arūnui Mark? 

Mes neišduodam.

Pagarbiai,

Piliečių grupė "Už kokybišką ir prieinamą AM Lietuvoje“