Aktoriai, įžengę į trečią dešimtį, stato spektaklį apie Sausio 13-ąją ir bando bent taip – fiziškiau – prisiliesti prie istorijos, kurios jie, pasirodo, neturėjo, nes jų pamato neklojo nei vinilas, nei laužai prie Seimo. Viskas šiek tiek per lengva. O prie valstybės kūrimo prisidėti norisi – tegul ir virtualiai, tegul ir egoistiškai kaip prie priežasties likti čia, bet ir toks noras yra pakankama priežastis.
Jau keletas mėnesių žvilgsnis įdėmesnis, ausis greičiau pagauna rusų kalbą, ir nežinai, ar jie ėmė kalbėti garsiau, ar tu aštriau girdi tuos, kurie taip ir nepasistengė per 20 metų įsišaknyti. Jie kalba apie namudines antenas, nes kabelinės TV išjungė Kremliaus propagandą, apie kainas, ginčijasi rusiškai su pardavėjais. Faktas, kad dėl begalinės tolerancijos ir beprincipingumo kasdienai turime bent dvi valstybines kalbas.
Taip pamažu daugelyje susitikimų, pašnekesių kavinėse ar prie stalo ima tvenktis debesėliai, iš pradžių toli sugurma, o vėliau blyksteli žaibelis – toks dar nerūpestingas, lyg ir nuspalvintas ironijos, bet iš tiesų kupinas nerimo: „O ką darysi, jeigu...“ Žinoma, tai labiau klausimas pačiam sau ar draugui, bet galima pasidžiaugti, kad greta kitus drąsinančių apsisprendimų, akivaizdaus ryžto gintis ir ginti, ne viename susitikime ar ir eteryje nuskamba nuoširdus „nežinau, nes tik tada žinosiu...“ Tokiam prisipažinimui taip pat reikia drąsos: kad parodytum savo pažeidžiamumą. Bet tai ir šioks toks išsisukinėjimas, sakantis – tikiuosi, to nebus ir nereikės pačiam to spręsti. Principingieji gali supykti, nes taip parodoma neatsakomybė. Bet tai nėra neteisinga, nes čia išreiškiamos asmeninės pozicijos.
Į tokį klausimą lengviausiai atsakytų kariai ir gydytojai. Galbūt dar bibliotekininkė pafantazuotų, kaip taps karo lauko sesele ir ten sutiks savo hemingvėjų, o nepritapęs prie bendraamžių poetas vėliau gers ir rašys apie prarastąją kartą. Bet pala pala, į kokį tu Paryžių nori grįžti, paklaustų Woody Allenas ir primintų, kad aname nebuvo nei karšto vandens, nei antibiotikų. Tačiau kaip šiandien elgtis mūsų taikiems remarkams ir zweigams? Išeiti į apkasus kaip pirmajam, ar kaip antram įsidarbinti Karo archyve? Kurti atsakomąją propagandą ir tapyti transparantus, t. y. beveik atkartoti sovietinės armijos anekdotus, kai anuomet dažė plakatus, kiaules ir žolę? Keliauti per nesamo fronto linijas apsimetant, kad greta dar girdi dainuojant ir Marlene Dietrich? O iš tiesų – tapti sekundine kliūtimi žaliojo zombio kelyje. Nes 20 metų kurta galinga patriotizmo propaganda ir raumenų kalnai, šiandien demonstruojami Rusijos TV klipuose, nušluos be kokį mūsų pasisvajojimą.
Tad ar verta kalbėti apie iš esmės beprasmius žygius. Dar Žiemos kare suomiai patriotizmą smarkiai atskiedė racionaliais paskaičiavimais ir vien dėl to nesulaukė abejotinos Pilėnų garbės. Šiandien, kai ištirpsta realus frontas, tirpsta ir senos schemos.
Apie intelektualo ar menininko vaidmenį visuomenėje, juo labiau ribinėmis situacijomis, prirašyti veikalai ir disertacijos apie tuos veikalus. Visi jie iš esmės liudija tą patį – asmuo žvelgia į pasaulį iš tam tikro atstumo ir komentuoja, kalba apie tai, kas rūpi jam tarsi asmeniškai, bet tas rūpestis tenka visiems. Umberto Eco sako: kai teatre kyla gaisras, poeto rūpestis nėra užlipti ant kėdės ir skaityti eiles, o, kaip ir kiekvieno – paskambinti gaisrininkams. Dabartyje intelektualas niekuo neišsiskiria, tačiau jis tampa svarbus, kai kalbama apie ateitį: jis iki bet kokio gaisro jau turėjo perspėti, kad pasaulio teatras senas ir pavojingas!
Latvių režisieriaus Alvio Hermanio spektaklyje „Ziedonis ir visata“ latvių poetas Imantas Ziedonis regi, kaip pagal bjaurią popmelodiją, uždėtą ant jo eilių, šoka viena pamišusi valkata. Šoka ir aplinkiniai. Ziedonis – ne, bet jis ir nesitraukia, nes jis tiems žmonėms kalbėjo, o jie jo klausė, skaitė jį. Jis nėra aukščiau, jis – čia pat. Bet šiek tiek šone. Tai – jo gestas, jo laikysena. Jis pripažįsta minimalų atstumą, bet ne tokį, kad pati liaudis nuo kūrėjo nutoltų, padariusi iš jo mitologinę figūrą. Nes tada jam daug ką ir deleguos, tikėdamasi, kad kūrėjas ir jos kaltes išpirks, ir nuveiks už ją visus Heraklio žygius. Tad latviai žvelgia į menininko paskirtį racionaliau, žemiškiau.
Todėl klausimas susiaurėja iki: ką daryti, kad visi imtumėmės tų žygių? Pirmiausia – susitarti, vardan ko, nes net ir ši dalis skirtingai matoma per referendumų prizmę. Ir vis dėlto jei pažvelgtume į dabartį bent kiek atsitolinę, pastebėtume, kad nueita daugiau nei pusė tų Mozės klajonių. Ir kad palyginus su šiandienos smulkmėmis, partijėlių teismais ir įstatymų netobulumais, esame nuėję labai toli. Nuo tuščių vitrinų iki besisveikinančių pardavėjų, nuo niekada nebuvusių švarių gatvių ir reguliuojamo viso gyvenimo eismo iki jaukių parkų, kur gali išsitiesti. Jau išaugo viena laisva karta, kuri keikiasi rusiškai, bet nesupranta žodžių reikšmės. Studentė man sako, kad šiandien jie irgi kovoja už save, bet kitaip: įrašu Facebooke, protestu prieš Holivudą, antikomercine mada. Ir todėl jiems rodosi patraukli ta mūsų praeitis. Tad gal naudingiau būtų ne retrospektyvines „Barikadas“ statyti, o barikadas nuo praeities, kokį nors realybės „Putinlendą“: viskas regėtųsi smagu, blizgu, ir vinilai sukasi, tik visi – pagal uniformuotą madą, nepertraukiamai skamba viena entuziastinga daina, o keli triukšmingesni draugai kažkur dingsta. Ir toks spektaklis turėtų trukti ne dvi valandas su juokeliais ir pertraukomis, o mažiausiai penkias, kad psichiškai pajustum, jog kažkas tikrai darosi negerai ir nelabai į tą „-lendą“ norisi.
Abstraktų ir retorinį „ką daryti?“ palikime praeičiai. Šiandien derėtų klausti konkrečiau: kaip elgtis, kad net ir priartėjus prie tam tikros ribos, visgi nebūtų įmanoma jos kirsti? Ką daryti, kad praeitis taptų nesugrąžinama? Umberto Eco savo esė „Ur-fašizmas“ nagrinėdamas pamatinius fašizmo bruožus išskiria bent 14 ypatybių, ir perskaitęs nesuabejotum, kokia šiandien Rusijos vadų ideologija, kurios atbalsius (o nemažai jų ir iš sovietmečio) puikiai patiriam ir mes. Beveik visus bruožus – tradicijos kultą, demokratinių institucijų niekinimą, apeliaciją į nusivylusius, gyvenimą, kaip nesibaigiantį karą, – jungia tas pats motyvas: neapykanta kitokiam. Todėl kitoniškumo, įvairovės teigimas ir gali būti vienas didžiausių Heraklio žygių, kuris yra tiesiog nepabaigiamas. Tokią utopiją gali kurti ne kiekvienas meno ar kultūros žmogus, bet tiesiog kiekvienas: savo individualiu gestu. Savo laikysena. Ir savo nebebaime išsiskirti, net ir nemaloniai sakant, kas blogai. Priešingai – kaip tik teigti save, savo požiūrį, reikalaujant jį gerbti, kaip ir pačiam gerbti kito mintis. Žiauriausias išbandymas – ginčas su draugais. Taigi – artėjame prie Baumano teorijos apie dialogą: skirtingos mintys, netikėtos pozicijos mūsų neturėtų supriešinti, nes jos mus turtina. Vienodai keikėme viską tik sovietinėse virtuvėse, bet tai buvo terapija. Vadinasi, gyvenome nesveikoje valstybėje. Būtų kvaila, jei prieštaravimai griautų draugystę: tada žinotume, kad vėl sergame.
Šįmet pasaulyje įvairiais koncertais, operomis, parodomis minimas šimtmetis nuo Pirmojo pasaulinio karo pradžios. Regis, aktyviausiai jį nusprendė paminėti Putinas – tokia akcija, kad visiems kliūtų. Stefanas Zweigas 1916-aisiais, jau įsismarkavus karui, rašė: „Naujasis Babelio bokštas, didysis Europos dvasinės vienybės paminklas, griūva, jo statytojai išsilakstė. [...] Tačiau mes turime grįžti prie statinio, kiekvienas ten, iš kur pasitraukė maišaties akimirką“ (Stefanas Zweigas, Vakarykštis pasaulis. Europiečio prisiminimai, Vilnius 2005, p. 5). Atrodytų, Zweigas kvietė utopijon, bet, palyginus su šiandiena, net ir po Pirmojo pasaulinio Europa dar ilgai gyveno utopijoje, kur net pasų nereikėjo norint kirsti valstybių sienas, nekalbant jau apie įrašus juose.
Šiandien galime tik padėkoti diktatoriams, kad jie mus verčia apsispręsti – ne tik dėl savo valstybinės, bet dėl gerokai talpesnių tapatybių.
Komentaras skaitytas per LRT radijo laidą „Kultūros savaitė“.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą