Už absurdą

Dienos komentaras

Nuo ankstyvos vaikystės mus gąsdina chaosu. Pasakoja apie kiškį klastuolį, spendžiantį spąstus lapei, apie ėriuką, pasibalnojusį vilką, apie liūtą, kuris bijo šakalo.

Tačiau pasakose visuomet atsiranda kas nors, kas pastato pasaulį nuo galvos ant kojų, ir viskas baigiasi gerai. Kiškis tampa pietumis, ėriukas - apykakle, o liūtas paskiria šakalą savo patarėju. Tada visi ilgai ir laimingai gyvena. Tik ne Lietuvoje.

Lietuvoje ta baisi pasaka gali tęstis be galo. Pavyzdžiui, ekskomisaras apvagia banką. Jį pagauna, nes ekskomisarai labai nusipenėjo ir atsipalaidavo, todėl greitai nepabėga po to, kai jų vadas tapo Seimo nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininku.

Tačiau gaudynėmis reikalas nesibaigia. Paskutinį žodį šioje istorijoje taria kitas ekskomisaras, visų jų vyriausiasis, kuris apdovanoja tiesiog komisarą už ekskomisarų gaudymą!

Ar bereikia pridurti, kad maloningoji Lietuvos publika, žurnalistija bei politikai visą tą veiksmą stebi net išrasoję nuo gerumo: "Nu, kaip gražu, nu, kaip teisinga!" Niekam net į galvą neateina paklausi, gal jau dabar visos tos saugos tarnybos nusipelnys griežtesnės priežiūros?

Toks klausimo "pastatymas" būtų labai įžūlus, nes priverstų nepatogiai pasijusti Alvydą Sadecką, kuris vienu metu eina ekskomisarų akcininko ir nacionalinio saugumo prievaizdo pareigas.

O dabar pažvelkime į mūsų šlovingąjį Seimą, kuris, pagautas už "mobiliako", rengia tiems gaudytojams teismą. Valentinas Junokas su savo ereliais - korumpuotų politikų gaudytojais - dabar jaučiasi mažiau saugūs nei jų gaudomieji.

Tačiau ir čia - ne pasakos moralas, bet tik lengva įžangėlė, nes naujo STT vado kandidatūrą mums siūlo pats Vytautas Didysis. Ir ne iš kapo, bet iš Vilniaus mero kabineto. (Čia derėtų kreiptis į Artūrą Zuoką asmeniškai ir paklausti, ar jis dar turi sąžinės lygintis būtent su šiuo Vytautu, nes, jeigu Zuokas yra Didysis, tai Landsbergis - Vytautas Mažasis?)

Taigi pats A. Zuokas, kuris nuo STT agentų nubėgo net iki Varšuvos, reikalauja pakeisti V. Junoką mažiau eiklesniu Raimondu Šukiu.

Ir tada jau imi nieko nebesuprasti, nes ar begali būti mažiau pavojinga politikams institucija nei STT. Biudžetas jų - kaip rajono poliklinikos. Etatų - 200 per visą Lietuvą, o potencialių gaudomųjų - keliasdešimt tūkstančių. Vienam agentui tenka po keliasdešimt bylų, o jis dar jų visų atsikrato tą pačią dieną, kai būna priimtas į advokatūrą.

O jau tas V. Junokas... Automobilio padoraus neturi, nei buto, nei, pagaliau (ką jau čia nuslėpsi), bauginančios išvaizdos ar vadinamosios vidinės jėgos. Tiesiog kaimo bernelis, kurio niekas neišmokė laiku pagudrauti, pakeisti draugus, orientaciją, ir išgyventi.

Iš tiesų - V. Junokas tiek baisus, kiek jį tokį padaro liberalų "piarščikai", kurių pagrindinis darbas - "parinti" žurnalistus, kad šie skleistų visokius gandus apie visokius neparankius žmones.

Tačiau iš patįsusių liberalų veidų jau gali spėti, kad jie patys patikėjo grėsminguoju V. Junoku. Taip patikėjo, kad net priskyrė jį Viktoro Uspaskicho armijai.

Beje, pastarąjį politinė bendruomenė jau irgi baigia sudievinti. Jis jiems įkūnija visas įmanomas grėsmes. Tačiau ponas Viktoras - labai žemiškas "sutvėrimas". Tai jis stengiasi pritapti prie Vilniaus politinės faunos, kad net Valdo Adamkaus, visų susipratusių patriotų vilties, skolas gražina, o sykį (pati mačiau per televiziją) girtas pabučiavo tą viltį ir nesusiraukė. Raukosi skolininkas, bet "babkes" ima. Tai teikia vilties...

Būdamas toks artimas tai grėsmei, V. Adamkus galėtų paliudyti, kad V. Uspaskichas yra grėsmingas ne tuo, kuo jis skiriasi nuo vadinamųjų tradicinių partijų, bet tuo, kuo į jas yra panašus. O panašumų, deja, daugiau negu skirtumų. Taigi tuos, kurie baiminasi gyvenimo po Seimo rinkimų, derėtų nudžiuginti: V. Uspaskichas yra ne tas herojus, kuris išpainios mūsų gyvenimo absurdus. Grečiau priešingai. Ir pasaka tęsis be galo.

Rūta GRINEVIČIŪTĖ