Vargu ar atsiras prieštaraujančių, kad šiais laikais įmanoma likti ir be namų, ir be turto, o gal net atsidurti belangėje. Tai dažniausiai priklauso nuo mūsų pačių elgesio. Kas kita rimta liga, ji dažniausiai ateina visai netikėtai, ir mes ne visada galime jos išvengti.
Tuomet lieka vienintelis pasirinkimas – gydytis. O kaip gydytis? Ir kas gydys? Lietuvos Respublikos Konstitucija byloja „Įstatymas nustato piliečiams nemokamos medicinos pagalbos valstybinėse gydymo įstaigose teikimo tvarką.“
Iš pirmo žvilgsnio dirstelėjus į minėtą Konstitucijos sakinį, neabejodamas galvoji, kad gydymas mūsų šalyje nemokamas ir rūpesčių dėl sveikatos neturėtumėme turėti. Tačiau kartu apima nepasitikėjimo jausmas – kodėl Žalgirio klinikoje stovintis įžymus šalies aktorius sutrinka išgirdęs iš seselės, kad už panoramines nuotraukas reikia susimokėti kasoje. Nusipelnęs artistas tyliai lyg tarp kitko pasako: „Visada galvojau, kad gydymas pas mus nemokamas“. O seselė raudonuodama teisinasi, kad ne ji taip sugalvojo, tokia tvarka...
Štai ir grįžtame prie Konstitucijoje esančio sakinio ir dar kartą atidžiai perskaitome „Įstatymas nustato piliečiams nemokamos medicinos pagalbos valstybinėse gydymo įstaigose teikimo tvarką“. Antrą kartą skaitant šį sakinį žodis „nemokamos“ neturi tokios didelės reikšmės kaip žodžių visuma „nemokamos medicinos pagalbos teikimo tvarka“.
Minėtos tvarkos galingumą gali pajausti susirgęs liga, kuri yra minima „tvarkoje“. Šiuo atveju valstybė gera – kompensuoja didžiąją dalį ar net visą šimtą procentų ligai gydyti skirtų paslaugų. Bet vargas tiems, kurių ligos nėra „tvarkoje“, nepasisekė ir tiems, kurių tyrimai nekompensuojami. Tai reiškia, kad tokiais atvejais nemokamas gydymas tikrai nebus taikomas.
Trečią kartą skaitant tą patį sakinį akcentas dar kitur: kodėl įstatymas nustato nemokamos medicinos pagalbos teikimo tvarką tik valstybinėse institucijose? Juk privačios sveikatos priežiūros įstaigos už teikiamas nemokamas medicines paslaugas taip pat gauna finansavimą iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo, teritorinių ligonių kasų. Mes juk galime sveikatos priežiūros paslaugas gauti ir privačiame sektoriuje.
Su medicina profesinio sąlyčio neturinčiam žmogui kyla daug klausimų...
Ką naujo ir gero duos naujojo sveikatos apsaugos ministro įsivaizduojama jau n-otoji sveikatos reforma?
Ar suteiks naujų galimybių sergančiam, ar reikės ilgai laukti reikalingos nemokamos operacijos, ar atims galimybę reikalui esant kreiptis mokamos medicininės pagalbos į privačią sveikatos priežiūros instituciją?
Ar pakeis situaciją, kai gydytojai dalį procedūrų atlieka privačiai už atskirą įkainį, o kitas mažiau apmokamas daro jau ligoninėje?
Juk problemą sudaro netobula medicinos paslaugų įkainių sistema (viena paslauga permokama, už kitą neprimokama), o jas nustato Valstybinė ligonių kasa. Tada nesąžiningi medikai gali piktnaudžiauti, privačiai darydami tas procedūras, už kurias permoka Ligonių kasos.
Jeigu visos privačios įstaigos būtų uždarytos, tam tikros ligos juk gali likti negydomos. Tam nėra ne tik pakankamai personalo, bet ir įrangos. Nebent tikimasi privačias įstaigas nacionalizuoti. Pavyzdžiui, nacionalizuoti stomatologijos kabinetus? Juk čia pacientai išleidžia labai daug savo lėšų už gydymą, medžiagas, implantus ir kt. Tada visas išlaidas už gydymą apmokėtų valstybė.
Ir pabaigai.
Kodėl tokia dosni esama „tvarka“ sergančiam liga, bet nedosni ligų prevencijai? Kodėl Lietuvoje greitoji medicinos pagalba, dažnai minima kaip lėtoji pagalba?
Komentaras skaitytas per LRT radiją.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą