Afganistanas. Nemokami receptai arba Kaseta mara bate - paduokite man savo dubenėlį (VI)

Vis dar jaučiatės alkani ir be mėsos neapsieisite? Gerai, valgom mėsą. Mėsa, kaip jau ir minėjau, dažniausiai yra valgoma tik ypatingomis progomis, priėmimų ir švenčių metu. Iš karto užmirškime kiaulieną - lietuvių mylimos kriuksės čia nė su žiburiu nerasi, nė gražiausiais vardais šaukdamas neprisikviesi. Musulmonui kiaulė - purvinas gyvulys ne tik savo išore, bet ir "tingiu bei kvailu vidumi".

"Kuo maitiniesi, į tą ir tampi panašus" - paaiškina man Abdulah, pridėdamas, kad vien kiaulienos patiekimas ant stalo, prie kurio sėdi musulmonai, gali būti suprastas kaip didžiulis įžeidimas.

Tad valgysim avieną, jautieną ir paukštieną. Vienas populiariausių ir "universaliausių" mėsos patiekalų - kufte - dažniausiai maltos jautienos kukuliai (rečiau avienos), kuriuos gaminant kartu smulkinami svogūnai, česnakai, bulvės bei paskaninama maltais juodaisiais pipirais. Dažniausiai bus patiekta su trintų pomidorų padažu ir vartojama kartu su guštu-berenč (ryžiais) arba oš (makaronais), skanu ir su nan-e chošk (duona).

Dar mėsos? Gal kebabo? Na, čia "kebabinių" ar kitokių greito maisto kioskelių nerasite. Gatvėje mėsos užkandžių tikrai nenusipirksite. Čia kebabai - dažniausiai oficialių ir šventinių pietų patiekalas, populiariausi dviejų rūšių. Tike-kebab - maži jautienos arba avienos gabaliukai, paskaninti druska ir pipirais, kepami ant iešmo kaip šašlykai, neretai į tarpus tarp mėsos užveriant ir mažus pomidorus. Kebab-kubide - kiek sudėtingesnio gamybos proceso reikalaujantis patiekalas: mėsa sumalama kartu su svogūnais ir česnakais, o gauta masė, paskaninta pipirais, lipdoma aplink iešmą ir kepama karštame aliejuje arba ant žarijų.

Deserto? Būsime pavaišinti džiovintais vaisiais ir riešutais: abrikosais, razinomis, graikiniais riešutais, migdolais ir pistacijomis. Neretai didesnėse vaišėse surasite ir bene visą mūsų prekybos centruose randamą šviežių vaisių racioną - spalvos tos pačios, tik skonis saldesnis.

Šiam kartui tiek receptų - afganų virtuvė tikrai įvairi bei "skani" ir jos tikrai keliais puslapiais neaprašysi. Tiesiog svarbu suprasti, kad maistas čia yra daugiau nei energijos šaltinis. Valgis - sudėtinė afganų svetingumo, svarbaus socialinio kontakto, vadinamo mechmon e-waz, dalis: "Aš vaišinu, nes nelinkiu tau blogo, o tu vaišiniesi, nes lygiai taip pat nelinki blogo man." Ir lygiai taip pat, kaip nemandagu atsisakyti siūlomos arbatos, būtina bent truputį pasivaišinti - į rodomą pagarbą būtina atsakyti derama pagarba.

Pietūs - svarbus bendravimo ritualas ir įdomi ceremonija. Mano "pirmoji" valgymo patirtis dar prieš kelerius metus: susėdam ratu ant pakloto didelio kilimo, kurio centre bendruose induose patiektas maistas. Vietiniai pradeda melstis, mes pagarbiai tyliai pasėdim. Kelios minutės, ir vyriausias bei garbingiausias žmogus, pietų šeimininkas, parodo ranka, kad galime pradėti vaišintis.

Akimis pradedame ieškoti šaukštų - peiliai ir šakutės netgi oficialiuose susitikimuose naudojami ne visada. Daug universalesnis įrankis - šaukštas, kuriuo ne tik užpilamas padažas, bet ir atskiriamas mėsos gabalas. Naivu yra tikėtis asmeninio šaukšto - juo įprasta dalintis keliems valgytojams.

Va čia ir prasideda įdomioji maitinimosi procedūros dalis - valgymas rankomis, tiksliau, viena - dešine ranka (juk kairioji laikoma nešvaria - ja atliekamos higieninės procedūros). Tik nemanykit, kad čia taip paprasta kaip du plius du: imti maistą visu delnu ir tiesiog kimšti į burną yra nemandagu. Stebim vietinius: valgoma dešinės rankos pirštų galais, imama tik tiek, kiek telpa į burną - labai nemandagu, jei maistas nukrenta. Taigi valgant reikia padaryti savotišką "šaukštą" iš delno: nykštys užlenkiamas, kiti pirštai suglaudžiami, "pakabinamas" maistas ir, pridėjus prie burnos, tiesiant nykštį, maistas įstumiamas į burną.

Kad ir kaip neskubu ir stengiuosi, bet sekasi panašiai, kaip ir pirmąjį kartą valgant kinų maistą lazdelėmis. Vietiniai šypsosi - geras ženklas, padedantis atsipalaiduoti ir per tas kelias valandas pietų laiko tikrai skaniai pavalgome.

Valgymo ceremonija kaip ir pradedama, taip ir baigiama trumpa malda ir mūsų tyla, o tada dar patiekiama arbata. "Iki dugno" arbatos negeriam - įpils dar. O taip ir iki sutemų galim gurkšnoti. Pavalgėme, atsigėrėme arbatos, pradedame kalbėtis apie tai, dėl ko ir atvažiavome. Vakariečiams iš "verslo šalių" kartais čia reikia daug kantrybės arba tiesiog vietinio gyvenimo būdo supratimo, kad laiko tikrai nepaskubinsi...

Grįžtant iš susitikimo atgal į bazę burnoje pajuntu smėlį - dar kramtant pirmuosius kąsnius nan-e chošk (duoną) buvau pajutęs tą "skonį", bet mandagiai nurijau. "Abdulah, kodėl vietiniai nesijoja miltų - juk čia ir taip odontologų paslaugos yra retas reiškinys?" - pasidomėjau savo draugo. "Miltus sijoja, o smėliu vėliau paskanina - kad skrandis pilnesnis ir sotesnis būtų", - vienu sakiniu paaiškino ir vėl, matydamas mano suglumusią grimasą, išsišiepė Abdulah. Ešt-a hoi-chub!

Bus daugiau