Veronika buvusi drūto stoto, griežta žemaitė, dažniausiai rišėdavusi prijuostę. Taip ją prisimena anūkas Viktoras. Senatvės močiutė nesulaukė, mirė 51-erių metų.
Veronikos ir Jono Perminų šeima su keturiais vaikais - Veronika, Onute, Leonu ir Pranu - Klaipėdoje gyveno dar prieš karą. 1938 metų sąrašuose minima jų pavardė tarp Bomelsvitės rajono gyventojų. Jonas Perminas (1889-1965, palaidotas Joniškės kapinėse) į Klaipėdą atvyko po 1923 metų ir darbo geležinkelininku.
Kai atėjo Hitleris, Perminai išvažiavo gyventi į Telšius. Į Klaipėdą sugrįžo 1945 m. pavasarį ir apsistojo netoli kareivinių, kur buvo dislokuoti sovietų kariniai daliniai. Vietiniai gyventojai neretai susidurdavo su kareivių savivale.
Kartą kareiviai atėjo pas močiutę Veroniką ir reikalavo samagono, ji neturėjus, tai tie ją sumušė ir paliko. Parėjo tėvas su dvidešimtmečiais sūnumis, pamatė nuskriaustą žmoną ir pasivijo kareivius. Įvyko muštynės, kurių metu vienas kareivis buvo sunkiai sužeistas. Keršto vedini, rusų kareiviai būriu patraukė pas Perminus, bet, laimei, juos beeinančius pamatė atviru viliuku važiavę karininkai ir liepė grįžti į kareivines. Incidentą karinė vadovybė išsiaiškino, dalinį iš miesto iškėlė. O galėjo baigtis liūdnai.
1936 m. Onutė Perminaitė Klaipėdoje.
Viktoro tėvai Onutė Perminaitė Paplauskienė ir Baltramiejus Paplauskas 1940 m. susituokė Telšiuose, o 1945 m. atvyko gyventi į Klaipėdą drauge su tėvais Perminais.
Viktoro tėvas buvo kriaučius, - reikalinga specialybė, todėl valdžia jam leido pačiam susirasti butą centre. Tuo metu buvo daugybė apleistų butų su baldais, patalyne, drabužiais... Paplauskai apsigyveno Ligoninės gatvėje, netoli siuvyklos, kur tėvas ir dirbo iki 1949 m. Paskui tame name kurį laiką gyveno žmonės. Viktoras prisimena, kad pirmame aukšte jūreivis augino beždžionėlę, vaikai per atvertą langą matydavo ją šokinėjančią su virve ant kaklo. Vėliau tame siuvyklos pastate veikė jūreivių kursantų valgykla, o dabar čia muzikos prekių parduotuvė "Tamsta".
Pokariniai lobiai
Naujieji gyventojai dažnai atrasdavo pabėgusių nuo karo žmonių paslėptus daiktus ir pinigus.
Siuvyklos kieme Ligoninės gatvėje pavasarį pradėjo slinkti žemė, vyrai suprato, kad kažkas užkasta, nes žemė dumba dideliame 3-4 metrų plote. Atkasę rado rulonus prabangių medžiagų, šilko, bet viskas jau buvo apipeliję.
Prieš karą Veronika ir Justas Perminai Klaipėdoje.
Viktoro tėtis valė sandėliuką prie namų ir atrado stiklainį, prisuktą popierinių markių, ir dėžę su indais bei kalėdinės eglutės stikliniais žaisliukais, vienas iš jų buvo ypatingai gražus - spalvotas susuktas varveklis. Daugelis indų buvo suskilę nuo bombardavimo, bet vienas sveikas - gėlėtas arbatinukas su riestu kakleliu. Mama jame plikė gilių ir miežių kavą iki tol, kol sesuo nuskėlė dugną, už ką gavo pylos. O ir žaisliukai per laiką sudužo.
Prie kapinių, kur vaikų ligoninės sparnas užsisuka link Mažvydo alėjos, pusapvaliame rūsyje vaikai atrado vokiškų pinigų, užlipo ant griuvėsių ir mėtė rastus popierėlius į gatvę. Tuo metu S. Nėries gatve, turbūt, į darbą ėjo saugumiečiai, pamatė ir lobį iš vaikų atėmė.
Berniukų pramogos kapinėse
Viktoras su draugais iš 1-os vidurinės mokyklos po pamokų maudavo tiesiai į kapines. Per vidurį kapinių ėjo drenažinis griovys, kuriame berniukai rinkdavo dėles, gaudydavo tritonus.
Vaikai po karo buvo bebaimiai, prie kaukolių, lavonų pripratę. Rasdavo besėdinčius griaučius, nesistebėdavo, tik sviedinių, granatų ir šovinių ieškojo parakui išgauti.
Kvietimas. Kviečiame miestiečius pasidalinti savo gyvenimo istorijomis, kurios yra susiję su miesto kapinėmis (dabartiniu Skulptūrų parku) pokario laikotarpiu. Muziejus renka atsiminimus ir nuotraukas. Įdomu viskas: nuo čia palaidotų artimųjų biografijų iki vaikiškų siaubo istorijų, kuriose galime fiksuoti miesto etnografiją. Rašykite [email protected]; skambinkite (8 46) 410528 Sondrai Simanaitienei.
Viktoras Paplauskis. Sondros SIMANAITIENĖS nuotr.
Projektą “Senųjų Klaipėdos kapinių istorijos” remia Klaipėdos miesto savivaldybė.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą