Kaip iš Lietuvos teritorijos "dingo" 830 tūkst. gyventojų (1)
Kaip iš Lietuvos teritorijos "dingo" 830 tūkst. gyventojų (1)

Daugiau nei šimtas metų nuo Pirmojo pasaulinio karo pabaigos. Ką pakeitė šis karas? Kokį poveikį turėjo visuomenei? Ar tikrai karas Lietuvoje buvo pamirštas, o jo patirtys užgožtos vėlesnių kovų dėl nepriklausomybės?

Šie klausimai keliami keturių autorių: Vasilijaus Safronovo, Vyganto Vareikio, Vytauto Jokubausko ir Hektoro Vitkaus Klaipėdos universiteto leidyklos išleistoje knygoje "Didysis karas visuomenėje ir kultūroje: Lietuva ir Rytų Prūsija".

Tai pirmas Lietuvos istoriografijoje tyrimas apie Pirmojo pasaulinio karo socialinį ir kultūrinį poveikį.

Perkeldama skaitytoją į tarpukarį, knyga primena tai, ką apie Didįjį karą esame primiršę.

Joje kalbama apie karo patirtis, tų patirčių pagrindu besivienijusias organizacijas, eilinių žmonių kovą dėl kare patirtų nuostolių kompensavimo, kapines ir paminklus, karo vaizdavimą atsiminimuose, literatūroje ir mene.

Mūsų redakcija jau spausdino keletą fragmentų iš šios knygos. Šiandien skaitytojams siūlome dar vieną ištrauką, bylojančią apie tai, kokiais mastais Rytų Prūsijos ir Lietuvos gyventojai buvo išvarty iš savo namų.

Monografija "Didysis karas visuomenėje ir kultūroje: Lietuva ir Rytų Prūsija" nėra tipiška Pirmojo pasaulinio karo istorija.

Ja siekiama atskleisti, kaip šis karas buvo patirtas ir kaip vėliau sureikšmintas dviejose kaimyninėse visuomenėse: Lietuvoje ir Rytų Prūsijoje.

Pasirinkus tyrinėti šiuos du regionus, bandoma spręsti platesnį klausimą: kiek pagrįstas Europos žemyno dalijimas į tą dalį, kurioje Pirmasis pasaulinis karas tarpukariu buvo atmenamas, ir tą, kurioje jis esą buvo pamirštas.

Didysis karas šioje Europos dalyje, kaip ir kitur žemyne, pasireiškė ir masiniais priverstiniais gyventojų per(si)kėlimais.

Moderniųjų laikų Europos istorijoje tai buvo pirmas kartas, kai Rytų Prūsijos ir Lietuvos gyventojai tokiais mastais ir per tokį trumpą laiką buvo išvietinti.

Tokio priverstinių migrantų srauto mastų ligtolinėje šio regiono istorijoje iš esmės nėra su kuo palyginti.

Grįžtantys į tėviškę pabėgėliai Tepliavoje. Karaliaučiaus dailės akademijos profesoriaus Karlo Storcho (1864-1954) piešinio reprodukcija. Iš knygos Hindenburg-Denkmal fiir das deutsche Volk. Hg. Paul LINDENBERG. Berlin: Vaterlandischer Verlag C. A. Weller, 1927

Kalbant apie Rytų Prūsiją ir neminint dar kartą iš šios provincijos ištremtųjų, pažymėtina, kad dauguma civilių čia priklausė vienai iš dviejų kategorijų:

1. Trumpalaikių civilių pabėgėlių, dažniausiai palikdavusių savo nuolatines gyvenamąsias vietas karo veiksmų jose metu ir tą laiką išlaukdavusių besislapstant "šiauduose" arba apylinkių miškuose.

2. Ilgalaikių pabėgėlių, kurių pagrindinė traukimosi iš savo nuolatinių gyvenamųjų vietų priežastis, kaip kadaise konstatavo E Gause, buvo karo psichozė, sukelta gandų apie Rusijos kariuomenės elgesį.

Šių pabėgėlių, besitraukusių netgi iš tų sričių, į kurias Rusijos kariuomenė niekuomet neįžengė, būta dviejų bangų - pirmosios stichinės, vykusios 1914 m. rugpjūčio-rugsėjo mėnesiais, ir antrosios organizuotos, prasidėjusios 1914 m. spalio mėn.

Dalis tokių pabėgėlių tiesiog persikėlė tolėliau nuo fronto į kitas Rytų Prūsijos vietoves. Tačiau labai daug jų jau su pirmąja banga atsidūrė Vakarų Prūsijoje, Pomeranijoje, Brandenburge ar tiesiog ten, kur turėjo giminių ar pažįstamų.

Šiaurės Vokietijos miestuose - apgyvendinti centralizuotai ar susiradę prieglobstį patys - atsidūrė ir dauguma antrosios bangos pabėgėlių, dalis kurių buvo pakartotiniai pabėgėliai, rugsėjo mėn. jau spėję grįžti į savo namus nuimti derliaus.

Žmonės iš lietuviškų gubernijų (Suvalkų ir Kauno) pavieniais atvejais irgi tapo priverstiniais migrantais jau karo pradžioje. Šie persikėlimai buvo susiję su ekonomikos funkcionavimo sunkumais, karo pradžios panika, galiausiai ir su konkrečiais Rusijos karinės vadovybės veiksmais. Rusijos imperijos vakariniuose pakraščiuose pirmiausia buvo pradėta masiškai iškeldinti priešiškų valstybių (Vokietijos ir Austrijos) piliečius.

Nepaisant to, paskiri Rusijos karininkai, vadovaudamiesi 1914 m. liepos 16 d. (29 d.) imperatoriaus Nikolajaus II patvirtintų karinės padėties nuostatų karinei vadovybei suteiktais įgaliojimais[1], įskaitant teisę deportuoti bet kokius gyventojus iš zonos, kurioje vyksta kariniai veiksmai, ėmė taikyti ją ir Rusijos "pavaldiniams".

Todėl dar 1914 m. rudenį Suvalkų gubernijoje prasidėjo pirmieji civilių gyventojų trėmimai.

Rugsėjo mėn. vieno korpuso vadas įsakė deportuoti Suvalkų gubernijos "vokiečių kolonistus" iš tų teritorijų, kurias buvo užėmusi kariuomenė.

Metams baigiantis, šių priemonių taikymą leista išplėsti visiems vokiečiams, gyvenusiems vadinamajame Pavyslio krašte (Lenkijoje), taigi ir Lietuvos Užnemunėje.

Armijos vadovybė, tiesa, paliko spręsti, kaip įgyvendinti šiuos iškeldinimus, palyginti neapibrėžtus.

Tačiau didelę dalį Lietuvoje gyvenusių vokiečių, taip pat lietuvių liuteronų (kuriuos katalikai galėjo nesunkiai įvardyti "vokiečiais") jie palietė.

Bus daugiau

Raktažodžiai
Sidebar placeholder