Kodėl mūsų kapinėse turi augti medžiai?

Pasak D. Vaitkevičienės, daugelyje pasaulio kultūrų įsivaizduojama, kad gyvenimas ir mirtis sudaro besisukantį ratą, ciklą. "Žmogus gimsta, auga, bręsta, miršta, po mirties keliauja į kitą pasaulį. Kelionė po mirties simboliškai gali būti išreikšta kaip nueitas kelias, besikeičiančios erdvės ar pavidalai, tačiau jai pasibaigus siela vėl grįžta į gyvenimą. Tai yra atgimimo arba reinkarnacijos idėja, teigianti, kad gyvybė nepražūva. Ji yra labai sena ir paplitusi ne tik Indijos kultūroje. Mūsų protėviai taip pat ja tikėjo ir tą galime pastebėti mūsų tautosakoje", - sako mokslininkė.

Turite galvoje tai, kad lietuviškose pasakose po mirties herojai atgimsta augalais, paukščiais, gyvūnais?

Taip. Mūsų protėviai tikėjo, kad mirusieji po mirties niekur nedingsta, bet pereina į kitus gamtinius pavidalus: tampa augalu, medžiu, žole, gyvūnu, paukščiu. Plačiausiai paplitęs medžio ant kapo vaizdinys. Ant moterų kapų užauga liepa, ant vyrų - ąžuolas, beržas, klevas. Šią sampratą atspindi ir paprotys sodinti medžius, krūmus ant kapo, kad vėlė turėtų kur nutūpti.

Yra pasakojimų, kuriuose užrašyta, kad, palaidojus mirusįjį, ant jo kapo išdygsta raudona rožė, simbolizuojanti gyvybę, arba ant nekaltų žmonių kapo išauga balta lelija, simbolizuojanti tyrumą. Tokios istorijos dažnos pasakojimuose apie moteris, kurios buvo sudegintos kaip raganos, nors buvo nekaltos.

Pažymėtina, kad pasakose egzistuoja dėsningumai, kaip žmogus po mirties keičia pavidalą. Iš pradžių jis atgimsta kaip augalas, po to kaip gyvūnas, galiausiai kaip paukštis.

"Krikščionybė labai daug ką pakeitė, tačiau išsaugojo religinį požiūrį, kad mirusiajam reikia gyvųjų atliekamų apeigų, susibūrimų, aukojamo maisto. Tik per pastarąjį dešimtmetį prasidėjo labai stiprūs pokyčiai, nes neliko religinių argumentų", - pastebi mitologijos ir folkloro tyrinėtoja dr. Daiva Vaitkevičienė.

Sauliaus Venckaus nuotr.

Tas dėsningumas labai svarbus, nes susijęs su skirtingomis sferomis ir suteikia vis daugiau galimybių: augalas labai susijęs su žeme, gyvūnas jau laisvesnis, jis gali bėgioti ant žemės paviršiaus, o paukštis jau gali skristi, pasiekti dangų. Paukščio pavidalu pasiekusi dangų vėlė vėl gali nusileisti į žemę kaip žmogus. Todėl aptinkame istorijų, kaip paukštis padeda kiaušinį ir iš jo išsirita žmogus arba vaikas randamas paukščio lizde.

Kaip pasakose užkoduota pasaulėvoka atsispindėjo papročiuose?

Kuo žmogus atgims po mirties, labai priklauso nuo laidojimo būdo. Jeigu mirusysis bus užkastas į žemę - atgims augalu, jeigu deginamas ugnyje - virs paukščiu. Tad deginimo būdas yra pranašesnis, nes jis sutrumpina mirusiojo kelionę, jam jau nereikia atgimti augalu, gyvūnu.

Tyrinėdami archeologinius duomenis, matome, kad laidojimo būdai kito, vadinasi, vienu ar kitu istoriniu laikotarpiu žmonės galvojo, kad tas laidojimo būdas - geriausias.

Atėjus krikščionybei, mirusiųjų deginimas buvo uždraustas, įsigalėjo laidojimo žemėje būdas. Tautosakoje tai labai atsispindi, nes tuo periodu medžiai pradėti sieti su mirtimi. Dainose yra tekstų, kad vėlės tupi medžiuose, atsiranda tokie posakiai, kaip "Jeigu medis girgžda - vėlė kenčia", prietarai "Jeigu audra daug medžių išlaužė - tai daug žmonių mirs" ir pan.

Kaip buvo suprantama pati mirtis?

Mirtis - tai perėjimas į kitą pasaulį, vartai. Gyvųjų pareiga buvo užtikrinti, kad mirusiojo perėjimas pro vartus būtų kuo sklandesnis.

Kokie ritualai, apeigos užtikrina sklandų perėjimą?

Palaidojimo būdas ir vieta. Mirusįjį labai svarbu palaidoti jo gimtinėje. Labai svarbi ir šermenų apeiga.

Žodis "šermenys" kilęs nuo žodžio "šerti" ir reiškia bendrą gyvųjų ir mirusiųjų puotą.

Labai svarbu, koks maistas šermenims patiekiamas. Per laidotuves turi būti būtinai papjautas gyvulys, kitaip mirusysis negali įeiti į dausas. Valgymo metu maistas skiriamas ir mirusiesiems.

Taip pat labai svarbu, kokiais drabužiais mirusysis bus aprengtas. Šiuos du poreikius atskleidžia sapnų pasakojimai, kuriuose mirusieji dažniausiai prašo duonos, maisto, arba skundžiasi, kad jiems šalta, kad negražiai apsirengę arba per daug jiems drobulių pridėta ir sunku jas nešioti.

Susapnavus mirusįjį XX a. einama į bažnyčią ir perkamos šv. Mišios, o praeityje buvo suburiami giminės, padengiamas stalas ir apkraunamas valgiais gyviesiems ir mirusiesiems, ant kapo mirusiajam uždedamas rankšluostis arba marškiniai ir aukojama auka, kalbama malda, giedama. Šie papročiai išsilaikė labai ilgai.

Dabar dažniausiai galvojama ne apie tai, kad mirusiajam būtų lengviau, o kaip surengti kuo gražesnes ir emociškai lengvesnes laidotuves, kaip palengvinti skaudžią būseną mirusiojo artimiesiems.

Kaip mūsų protėviai įsivaizdavo pomirtinį pasaulį?

Pomirtinio pasaulio įsivaizdavimas yra religinė idėja. Vienokia ji buvo ikikrikščioniškais laikais ir kitokia įsigalėjus krikščionybei. Mūsų protėviai turėjo dvejopą pomirtinio pasaulio sampratą, įsivaizdavo jį šiapus ir anapus.

Pomirtinio pasaulio vaizdinys, paliktas pasakose, mituose, yra poetinis, mitologinis, metaforiškas. Jis vaizduojamas kaip stiklo arba ledo kalnas, į kurį turime įkopti. Ten rasime namus, kiemą, sodą. Tagi, tą patį, ką turėjome ir šiame pasaulyje, tačiau ten tikrovė yra tauresnio pavidalo. Todėl į tą kalną sunku kopti, iki jo reikia toli keliauti per jūras marias, per girias, upes ir pan.

Raudose, dainose dar minima, kad yra vėlių suolelis, kur tos vėlės sėdi. Prašoma anksčiau mirusiųjų, kad jie pasitiktų velionį, atkeltų jam vartelius, pasodintų ant vėlių suolelio.

Taip pat egzistavo ir kitokia samprata, kad mirusieji niekur toli nekeliauja po mirties, o lieka tarp gyvųjų, tik kitokiu būdu. Vėlės tęsia savo gyvenimą žmogui nematomu pavidalu, tačiau jas galima atpažinti iš garsų, nepaprastų atsitikimų. Įsivaizduojama, kad vėlės turi savo takus. Jie nematomi, tačiau jeigu ant to tako pastatysi namą - jis ilgai nestovės, sudegs ar kitokia nelaimė atsitiks, nes namas trukdo vėlėms judėti.

Sakmėse galima rasti pasakojimų, kad naktigonei susiruošęs žmogus užmiega ant vėlių tako ir jam prisisapnuoja vėlės, kurios įspėja pasitraukti. Jeigu jis nesusivokia to padaryti, pajunta stiprų vėjo gūsį, kuris jį iš tos vietos iškelia. Jeigu vėlių takas eina per lauką, tai tame ruože niekas neauga. Vėlės gyviesiems gali pasirodyti kaip neįprastas raiškinys: bolavimas, balta šviesa, baltas arba ugninis rutulys, vaiduoklis.

Yra pasakojimų, kuriuose vėlės gali pasirodyti ir fiziniu pavidalu. Artimieji mato sugrįžtantį mirusįjį, tačiau paliestas jis išnyksta.