Žuvys pajausdavo vandenyje sklindančias garsines bangas, artėdavo prie eketės, sukdavo ratus ir pakliūdavo į tinklus.
Stintos ypač naudingos vyresniems žmonėms ir vaikams, nes stintas galima valgyti su visa galva, ašakomis, pelekais ir uodega, – visa tai lengvai bei skaniai sukramtoma ir daug tikro kalcio mūsų organizmui suteikia, atkuria fosforo ir kalcio balansą kauluose, teigiamai veikia dantis.
Kuršiai kopininkai, gyvenę Kuršių nerijos Kranco, Šarkuvos, Rasytės, Pilkopos, Nidos, Preilos, Pervalkos, Karvaičių, Juodkrantės, Alksnynės ir Smiltynės gyvenvietėse, lietuvininkai būrai žvejai, gyvenę Karaliaučiaus srityje, lietuvininkai šišioniškiai žvejai, gyvenę Šilutėje, Rusnės saloje, Mingėje, Ventės rage, Kintuose, Svencelėje, Drevernoje, Mėmelyje, taip pat kuršiai žemininkai, gyvenę Baltijos jūros pakrantėje nuo Melnragės iki Rygos, stintas išdarydavo savotiškai, kitaip negu kitos tautos: visoms žuvelėms nuvalydavo ir nuplaudavo žvynus, kad neliktų nė vieno, ir jas nusausindavo.
Po to su dviem pirštais per žiaunas kartu su žiaunomis ištraukdavo žarnas su pūsle, palikdami ikrus arba pienius. Pasipraktikavus paskui labai lengva kuršiškai stintas išdaryti...
Visi privalo žinoti, kad žuvelių pūslėse nuo amžių amžinųjų yra įsiveisę apvaliųjų kirmėlių – nematodų (Cystidicola farionis).
Išdarinėjant stintas nereikėtų pūslių plėšyti, – tiesiog jas išmesti, nes stintinės gleivakirmės parazituoja tik stintų plaukiojimo pūslėje (nevalgomoje dalyje), o žmonėms ir gyvūnams yra visiškai nepavojingos.
Kitos tautos, ypač rusai, rūko, džiovina, vytina, netgi kepa arba troškina neišdarytas stintas su žarnomis ir pūslėmis, nuo ko stintos tampa kartokos.
Didžiausią paklausą Mėmelyje, Karaliaučiuje, Tilžėje, Rygoje (buvo vežama net į Berlyną) turėjo silpnai šaltai parūkytos vytintos stintos, kurios pasižymėjo išskirtiniu skoniu ir natūraliu žuvelių agurkų kvapu.
Jau minėti senbuviai žvejai prieš kepdami stintas apvoliodavo kvietiniuose miltuose ir kepdavo kanapių, sėmenų, vėliau saulėgrąžų aliejuje (nuo kiekvieno aliejaus stintos įgauna savotišką poskonį, net kvapą). Aliejų keptuvėje įkaitindavo, įberdavo žiupsnelį druskos ir kepdavo tiek, kad stintos taptų gruzdžios, traškios, „štyvos“, – kad paėmus už uodegos jos stačios stovėtų, net nelinktų.
Taip paruoštas stintas galima ir būtina valgyti su visa galva, ašakomis, pelekais ir uodega, būtinai stinta pasikabinant krienų, nes bene vieninteliai kuršiai žuvis valgydavo būtinai su krienais. Tą vėliau perėmė ir kiti Mažosios Lietuvos žvejai.
Šiandien stintas apvolioti kvietiniuose miltuose galima lengviau – į polietileninį maišelį arba plastmasinį indelį su dangteliu reikia pripilti pusę stiklinės kvietinių miltų su puse puse šaukštelio druskos, sudėti išdarytas bei nusausintas stintas ir, užsandarinus maišelį, jį pakratyti.
Tada žuvelės bus vienodai apvoliotos. 100 g stintų yra 102 kcal, 15,4 g baltymų ir 4,5 g riebalų.
Taip pat fiziologiškai aktyvių kalcio, fosforo, geležies, natrio, kalio, magnio, molibdeno ir fluoro mikroelementų.
Be to, senbuviai kuršiai, norėdami ilgiau gardžiuotis nepakartojamu stintų skoniu ir kvapu, keptas „štyvas“ stintas marinuodavo išskirtinėje „zalclakėje“ (rasale, sūryme, marinate).
Idealus marinatas keptoms žuvims: 1 kg keptų žuvų marinatui išvirti reikės 750 g vandens, 100 g plonais pusiau griežinėliais supjaustytų svogūnų, 50 g plonais griežinėliais supjaustytų morkų, dviejų laurų lapų, gabalėlio cinamono žievelės, 5 gvazdikėlių, 5 kvapiųjų pipirų, 5 juodųjų pipirų, 5 kadagio uogų, 5 g cukraus, 3 g druskos. Virti 10 minučių.
Kai marinatas atvės, supilti 750 g 6 proc. obuolių acto, išmaišyti. Stintas sudėti į stiklinius indelius, užpilti marinatą ant keptų žuvų ir užsukti dangtelius. Laikyti šaldytuve.
Rašyti komentarą