Lietuvoje jau beveik tris dešimtmečius egzistuojančio aikido gerbėjų gretos plečiasi - nuo pavienių iniciatyvių žmonių grupelių išaugo į kelių tūkstančių šio kovos meno entuziastų bendruomenę. Dažniausiai smalsuoliams kylantis klausimas - kaip taikant kovines technikas galima ieškoti harmonijos? Aikido mįsles ir paslaptis „Laisvalaikiui“ atskleidė aikido mokyklos „Aidas“, švenčiančios 10 metų veiklos jubiliejų, prezidentas Mantas Puodžiūnas. Išskirtiniu interviu pasidalijo tarptautinį aikido seminarą birželio 3-5 dienomis Vilniuje vedęs meistras (8 danas) iš Japonijos Shihan Shoji Seki.
Nei sportas, nei menas
Aikido yra savitas reiškinys, nes nepriskiriamas nei prie sporto, nei prie menų kategorijos. Dėl to aikido yra mažiau žinomas ir atrodo painesnis. Pagrindinis skirtumas nuo sporto šakų yra tas, kad čia nėra varžybų ir medalių. Varžybų sistema yra netobula, nes orientuojamasi į išorinius dalykus, varžymąsi, pripažinimą, medalius. Šis kovos menas pritraukia daug skirtingų žmonių, kadangi tas pačias technikas gali naudoti skirtingo kūno sudėjimo, fizinio pasirengimo ir amžiaus asmenys, tam nereikia išankstinio pasiruošimo. Per aikido praktiką nesivaržoma, dirbama poromis, kiekvienas partneris ir pora kontroliuoja veiklos intensyvumą ir sudėtingumą. Aikido yra taikos menas. Nors atliekamos įvairios atakos (pvz., sugriebimai, smūgiai) ir kovinės technikos (pvz., metimai, skausminė kontrolė), vis dėlto čia siekiama ne nugalėti, nurungti, įveikti demonstruojant vikrumą, jėgą ar pan., o harmoningai susilieti su partnerio judesių energija ir ją pratęsiant reikiama kryptimi taikiai išspręsti konfliktinę situaciją. Judesiai yra tarsi instrumentas, padedantis siekti pusiausvyros, darnos, balanso su savimi, savo partneriu, aplinka. Siekiama ne skatinti konfliktą, o jį neutralizuoti valdant, kontroliuojant save. Konfliktas yra kaip galimybė abiem šalims pažinti save ir vienam kitą, o ne aiškintis, kas nugalėtojas ar pralaimėtojas. Aikido koncepcija yra visai kitokia nei kitų vadinamųjų „kovos menų“. Čia treniruojamas ir kūnas, ir sąmoningumas, ir psichologinis tvirtumas, bet kartu remiamasi pamatinėmis filosofinėmis, religinėmis pažiūromis.
Iš salės į gyvenimą
Dažniausiai daugelis ateina norėdami geros fizinės savijautos, nemonotoniško sąmoningo judėjimo . Aikido patraukia giliau mąstančius ir daugiau iš gyvenimo siekiančius žmones. Pasitikėjimo savimi ugdymas, gilesnis savęs, partnerio, visatos dėsnių pažinimas, konfliktų sprendimo tinkamų būdų mokymasis pamažu tampa gyvenimo būdu, neatskiriama jo dalimi. Aikido praktikuotojai nesistengia rodyti, ką moka, jie išsiskiria stotu, laikysena. Sustiprėja jų atidumas, jautrumas gyvenimo įvykiams, pokyčiams, detalėms, jie noriau analizuoja situacijas, konfliktus kasdieniame gyvenime ir darbe. Todėl pagerėja tarpusavio santykiai, daugiau išklausomas kitas asmuo, jie linkę aktyviau bendrauti ir daugiau kalbėtis. Mokomasi suvokti savo netobulumą, skatinti savižiną ir nuolat tobulėti. Verta paminėti, kad aikido renkasi išskirtinai daug moterų ir merginų, norinčių aktyvesnės veiklos nei joga, bet kartu vengiančių fizinės jėgos ar mėlynių. Lankančiuosius treniruotes sudomina ir skirtingas užsiėmimų formatas: pokalbiai, praktinės treniruotės, stovyklos, renginiai. Stovyklų išskirtinumas - atsiskyrimas nuo civilizacijos (be išmaniųjų technologijų), pajaučiant gamtą, mokantis pagarbos vyresniems, turimoms gėrybėms. Įmonių vadovai kviečiasi aikido atstovus papasakoti darbuotojams apie aikido principus, kurie padėtų dirbant su kolegomis, išlikti emociškai stabiliam, lanksčiam, laikytis sveikos konkurencijos principų.
Aikido kelias Lietuvoje
Pirmieji entuziastai Lietuvoje burtis pradėjo apie 1990 metus. Per beveik tris dešimtmečius aikido bendruomenė išaugo iki kelių tūkstančių gerbėjų bei iškėlė meistriškumo kartelę. Šiuo metu Lietuvoje veikia ne viena mokykla ir asociacija. Vien mokykla „Aidas“ vienija per 400 narių, tarp kurių ir vaikai nuo penkerių metų, ir pensinio amžiaus žmonės. Vis dėlto lietuvius dar sunku išjudinti ir sudominti prisijungti prie įdomios veiklos, jei jie tik pamatė tai gatvėje. Lietuvoje žmonėms dar trūksta žinių apie skirtingus kovos menus, jie dažnai painiojami ir todėl gajūs įvairūs stereotipai. Visoje Europoje aikido istorija dar yra jauna, todėl tikrų meistrų iš Japonijos apsilankymas Vilniuje yra didis įvykis visai Lietuvos aikido bendruomenei. Minėtos mokyklos dešimtmečio veiklos proga surengtas tarptautinis seminaras tapo proga visiems aikido entuziastams susitikti vienoje vietoje. Lietuvoje jau yra darželių ir mokyklų, kuriose vietoj bendros kūno kultūros pamokos vedami aikido užsiėmimai. Todėl ateities perspektyvos augimui atrodo tik dar didesnės. Aikido meistrai mano, kad kuo toliau, tuo žmonės tik dar labiau jaus poreikį ieškoti vidinės harmonijos išlaikymo būdų dinamiškame pasaulyje.
Mitai ir tiesa apie aikido
Mitai
1. Aikido - tas pats kaip dziudo, karatė kovos menai
2. Užsiėmimai tik fiziniai ir vyksta salėje
3. Tai laisvalaikio praleidimo būdas
4. Pagrindinis entuziastų tikslas – kovos technikų mokymasis ir pritaikymas
5. Aikido skirtas vyrams ir gerą fizinę formą turintiems žmonėms
6. Prieinamas tik siaurai socialinei grupei
7. Vertybės – fizinis pajėgumas, technikų mokėjimas, varžybos
8. Egzistuoja griežtos taisyklės ir visi privalo jų laikytis
Tiesa
1. Tai skirtingi kovos menai, turintys savo principus, technikas, painiojami dėl panašios aprangos
2. Užsiėmimų formos skirtingos ir dažnai vyksta gamtoje, gryname ore, pvz., Sugiharos sakurų parke Vilniuje
3. Gyvenimo būdo dalis, disciplina
4. Dažniausias tikslas – noras judėti ir visapusė gera savijauta, paremta filosofinėmis idėjomis
5. Nėra jokių ribojimų pagal lytį, amžių, kūno sudėjimą ir fizinį pasirengimą
6. Užsiimti gali dauguma visuomenės narių
7. Vertybės – pagarba, emocinis ir psichologinis stabilumas
8. Taisykles susikuria sau kiekvienas, kaip ir norą gyventi sveikai, be žalingų įpročių
Sensėjus Shihan Shoji Seki, aikido užsiimantis daugiau nei keturiasdešimt metų, pats intensyviai dalyvauja vedamuose užsiėmimuose rodydamas technikas ir pataisydamas dalyvių klaidas. Su „Laisvalaikiu“ jis pasidalijo mintimis apie seminarą Vilniuje.
- Šis seminaras yra skirtas „Koinobori Dojo“ ir aikido mokyklos „Aidas“ jubiliejams pažymėti. Kokie įspūdžiai po pirmos treniruotės?
- Noriu šiomis gražiomis progomis pasveikinti dalyvius bei padėkoti sensėjui Mantui už bendradarbiavimą. Jis yra aukšto lygio mokytojas, gebantis atlikti aukšto lygio technikas, profesionaliai treniruojantis dalyvius ir gerai su jais dirbantis. Džiaugiuosi, kad ši mokykla turi tokį sensėjų. Manau, jo indėlis į tokius rezultatus didelis.
- Lietuva ir Japonija yra labai tolimos šalys su skirtinga kultūra. Ar skiriasi aikido šiose šalyse?
- Be abejo, šios šalys yra labai nutolusios viena nuo kitos, turi visiškai skirtingas kalbas, todėl suprasti aikido esmę ir visus terminus yra sudėtinga. Tačiau treniruotės yra panašios net jeigu vartojami žodžiai, kurių visiškai neįmanoma perteikti, todėl kartu gali treniruotis ir kelių šalių atstovai. Dalyvius vienija jausmas, kad širdys susijungia ir nereikia žodžių. Aš pats nemoku nei lietuvių, nei rusų kalbų, bet šių užsiėmimų metu mes sugebame bendradarbiauti.
- Dauguma Lietuvos aikido bendruomenės narių dar tik kelio pradžioje. Ko jūs palinkėtumėte entuziastams?
- Reikia priimti visus sunkius išbandymus, ištverti ne itin malonias treniruotes, bet kuo daugiau treniruosis, tuo labiau seksis. Dabartinis aikido lygis Lietuvoje yra kur kas aukštesnis ir vis auga, norisi, kad taip būtų ir toliau. Lauksiu dar geresnių rezultatų po penkerių ir dešimties metų.
Parengta pagal priedą „Laisvalaikis“
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą