Česlovas Garbaliauskas: "Jaunimas Roterdame pamatė dėl ko verta sportuoti“

Geriausiai sekėsi Mykolo Romerio universiteto (MRU) krepšininkams, kurie neturėjo lygių ir iškovojo aukso medalius.

Sidabro medaliu pasipuošė Kauno technologijos universiteto (KTU) atstovas irkluotojas Žygimantas Gališanskis ir bronzos medalius iškovojo Vilniaus universiteto stalo tenisininkių komanda: Ieva Venslavičiūtė, Auksė Gecevičiūtė, Ingrida Preidžiūtė bei Monika Tamulionytė. 

Apie praėjusias žaidynes kalbamės su Lietuvos studentų sporto asociacijos (LSSA) prezidentu, Europos universitetinio sporto asociacijos (EUSA) vykdomojo komiteto nariu Česlovu Garbaliausku.

Esame mažos valstybės atstovai, tačiau bendroje medalių įskaitoje aplenkėme daugybę Vokietijos, Anglijos, Olandijos, Turkijos, Rusijos, Prancūzijos, Ispanijos, Belgijos Kroatijos ir kitų šalių žinomų universitetų komandas. Turbūt tai džiugina?

Tiek prieš dvejus metus Kordoboje (Ispanija) vykusiose žaidynėse, tiek šiemet Roterdame (Olandija) iškovojome visų spalvų medalius. Tai žinoma, malonu.

Pirmosiose Europos universitetų sporto žaidynėse, kurios vyko 2012 m. Kordoboje aukso medalius iškovojo Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) krepšininkai vaikinai, Lietuvos kūno kultūros akademijos (LKKA, dabar jau LSU) merginos rankinio varžybose pelnė sidabro medalius, o šio universiteto krepšininkės - bronzos medalius.

Tąkart Europos studentų sporto asociacija Lietuvos delegacijai įsteigė prizą už ryškiausią pažangą. Galbūt atrodytų keista, tačiau vos tris milijonus gyventojų turinti valstybė šiose žaidynėse buvo kone labiausiai pastebima ir girdima - lietuvių skanduotės, šūkiai ir vieningumas suvirpino ne vienos užsienio šalies sportininkų širdis.

Panašiai buvo ir Roterdame. Užsienio šalių delegacijos ne kartą buvo priėjusios prie mūsų šalies sportininkų, kurie itin nuoširdžiai palaikė saviškius, gyrė už patriotizmą ir vieningumą. 

Mūsų studentai sportininkai - tikri savo šalies patriotai, aukščiausio lygio ambasadoriai, Lietuvos vardo garsintojai. Lietuvos įvaizdžio kūrėjai Lietuvos garsinimui išleidžia milijonus litų, tačiau vargu, ar tie skiriami milijonai suteikia tiek naudos, kiek savo pergalėmis ir kovingumu duoda mūsų sportininkai. 

Tiesa, Roterdame galėjome iškovoti ir daugiau medalių, tačiau dėl įtempto tarptautinio varžybų grafiko į žaidynės negalėjo vykti gausus būrys mūsų geriausių irkluotojų: Donata Vištartaitė, Mindaugas Griškonis, Milda Valčiukaitė, Rolandas Maščinskas ir Saulius Riteris. Net neabejoju, kad mūsų iškovotų medalių kraitis būtų dar gausesnis.

Malonų įspūdį paliko irkluotojas Žygimantas Gališanskis. Jis Roterdame galėjo tapti ne vicečempionu, o čempionu. Buvo labai arti šios pergalės, tačiau galbūt šiek tiek per vėlai pradėjo finišuoti ir tai jam pakišo koją. Ketvirtą vietą užėmė Klaipėdos universiteto irkluotojai.

Anglijos Oksvardo ir Harvardo universitetai turi gilias irklavimo tradicijas, tačiau lietuvaičiai jiems nenusileidžia.

Kiek iš viso lietuvaičių varžėsi Roterdame?

Visą Lietuvos delegaciją, su treneriais ir kitais asmenimis, sudarė apie 150 žmonių. Lietuviai varžėsi beveik visų žaidynių sporto šakų varžybose. Neturėjome subūrę tik regbio, merginų futbolo ir merginų rankinio ekipų. 

Jei ne Lietuvos Švietimo ir mokslo ministerijos parama, į žaidynes būtų galėję vykti tik 20-30 žmonių. Ačiū jiems labai už paramą ir pagalbą.

Reikia suprasti, kad geriausiems Lietuvos studentams sportininkams tokios žaidynės - itin reikalingos. Jaunimas pamato dėl ko verta sportuoti, dėl ko verta stengtis. Tai sportininkams suteikia papildomos motyvacijos, noro ir ryžto kopti į viršų. Juk į tokio lygio žaidynes susirenka patys geriausi Europos šalių studentai sportininkai.

Kokį įspūdį paliko šios žaidynės?

Jei lyginti su Kordobos žaidynėmis, trūko pačių šeimininkų - olandų gausesnio dalyvavimo. Taip pat norėjosi ir aktyvesnio savanorių būrio. Kalbant apie sporto bazes, jos Olandijoje - puikios. 

Lietuvos sportininkai pajuto tikrą žaidynių atmosferą: gyvenimo ir maitinimo sąlygos buvo puikios. Noriu pabrėžti, kad geriausi Lietuvos studentai pateks į rinktinę ir kitąmet dalyvaus Pietų Korėjoje vyksiančioje universiadoje. Jiems stengtis tikrai buvo dėl ko.

Džiugu ir tai, kad dauguma sporto federacijų suprato, kad studentų sportas yra reikšmingas: jei nebus remiamas studentų sportas, tada piramidė nebus stabili. Malonu, kad naujoji Kūno kultūros ir sporto departamento valdžia tai suprato ir į studentų sportą žvelgia palankiai. Juk studentas yra žmogus, kuris siekia dvigubos karjeros: ir diplomo, ir sporto aukštumų. Jis tampa pavyzdžiui jaunajai kartai, kad reikia ne tik sportuoti, bet ir mokytis. Kai  buvęs Kūno kultūros ir sporto departamento vadovas Klemensas Rimšelis manęs paklausė: "Kam išvis reikalingas studentų sportas?", tiesiog nustėrau. Kaip tai gali sakyti sporto vadovas? Tai visiškas absurdas. Mes ketverius metus atkentėjome ir džiugu, kad atėjo naujoji valdžia ir naujasis Kūno kultūros ir sporto departamento vadovas Edis Urbanavičius į studentų sportą žvelgia kardinaliai kitaip, palankiai kaip ir visas pasaulis.

Jei Kūno kultūros ir sporto departamentas susikoperuotų su Švietimo ir mokslo ministerija ir Lietuvos sporto federacijomis, remtų dalyvavimą pasaulio studentų čempionatuose, Universiadose, tada visas procesas suaktyvėtų. Galėtume tikėtis dar geresnių rezultatų.

Pavyzdžiai rodo, kad ne vienas garsus sportininkas į aukštesnį lygį pakilo būtent per studentų sportą. Tarkime, kad ir šviesios atminties rankininkė Aldona Nenėnienė savo karjerą pradėjo Kūno kultūros institute, o vėliau tapo dukart olimpine čempione. Taip pat ir praeityje buvę itin žinomi krepšininkai klaipėdiečiai Rytis Vaišvila ir Saulius Štombergas studijavo Kaune, žaidė Kauno "Atlete", vėliau pateko į Kauno "Žalgirį" ir Lietuvos rinktinę. Rytis Vaišvila tapo Atlantos olimpiniu prizininku, Saulius Štombergas - Atlantos ir Sidnėjaus olimpinių žaidynių prizininku, Europos čempionu.

Reikia suprasti, kad universitetuose yra sportinis potencialas, kuris gali prisidėti prie sportinių rezultatų: ir medikai, ir mitybos specialistai, atliekama reabilitacija, atsistatymai po fizinių krūvių... Apjungus pajėgas, galima pasiekti gerų rezultatų. Jei kiekvienas eisime kas kur, tada nieko nepasieksime.

Po dviejų metų Europos universitetų žaidynės vyks Kroatijoje, Zagrebe. Reikia dėti visas pastangas, kad jose lietuvaičiai pasirodytų dar geriau.