Donatas Zavackas apie karjeros pabaigą negalvoja

Donatas Zavackas apie karjeros pabaigą negalvoja

Donatas Zavackas sportuoti su Klaipėdos „Neptūnu“ pradėjo dar 1995 metais, kuomet trynė mokyklos suolą, o 1996 metų vasario 2-ąją, būdamas vos 15 metų, jis debiutavo LKL.

Tuomet perspektyvus klaipėdietis drauge su Arvydu Macijausku buvo geriausi savo amžiaus grupės žaidėjai uostamiestyje, todėl buvo pakviesti sportuoti drauge su pajėgiausia Klaipėdos komanda.

„Tuomet „Neptūną“ treniravo Stasys Kaupys. Jis tuo metu mane su Macijausku treniravo ir sporto mokykloje. Tad treneris nusprendė, kad mums būtų jau laikas pradėti sportuoti su „Neptūnu“, – senesnius nei 20 metų įvykius prisiminė Zavackas.

Dabartinis jo komandos draugas Laurynas Beliauskas net nebuvo gimęs, kai prasidėjo Zavacko karjera LKL. 35 metų veteranas neslepia, kad tai – tikrai neeilinė situacija.

Apie ilgą spalvingą Zavacko karjerą – pokalbis su pačiu krepšininku.

– Kokį „Neptūną“ prisimenate prieš tuos 20 metų? – „BasketNews.lt“ paklausė Zavacko.

– Pirmas rungtynes sužaidžiau 1996 metais, bet treniruotis su „Neptūnu“ pradėjau dar 1995 metais. Treneris dažnai kviesdavo sportuoti su „Neptūnu“. Esminis skirtumas buvo, kad esi dar labai jaunas, o daugumai žaidėjų – virš 30 metų. Žinoma, krepšinis su vyrais buvo irgi kitoks, nei sporto mokykloje, bet baimės kažkokios nejaučiau.

– Su „Neptūnu“ sportuoti pradėjote būdamas 15 metų, dabar turite komandos draugą Beliauską, kuris drauge su jumis pradėjo sportuoti 17 metų. Kaip dabar tai atrodo iš šono?

– Iš tiesų, tai juokingai atrodo. Man – 35, o jam – 17-18. Pats dar nesijaučiu toks senas, kol nepažiūriu į jaunimą (juokiasi). Žinoma, dabar sąlygos jauniems žaidėjams kur kas geresnės. Apskritai „Neptūnas“ yra velniškai pasistūmėjęs į priekį. Mano laikais žaidėjai negaudavo vitaminų, papildų, komandoje nebuvo masažuotojų. Turėjome vieną asmenį, kuris būdavo gydytojas, masažuotojas ir penki viename (juokiasi). Bet į jį kreiptis galėdavo tik vyresni žaidėjai, jaunimas tokios teisės neturėdavo (juokiasi).

– Nepaisant neblogo debiuto „Neptūne“, nutarėte išvykti į JAV. Kodėl?

– Man, kaip ir daugeliui, išvažiuoti padėjo Steponas Kairys. Šio sprendimo nesigailiu. Tuo metu Lietuvoje situacija buvo gana neaiški – LKL tik kūrėsi, mokslo sistemos dar irgi nebuvo. Tiesiog buvo daug neaiškumų, bet tai dėl nepriklausomybės atgavimo. Tuomet į Ameriką jau buvo išvykęs Šarūnas Jasikevičius, Kęstutis Marčiulionis, Andrius Jurkūnas, Darius Songaila, Mindaugas Timinskas. Su keletu iš jų pabendravau ir nusprendžiau išvykti. Lietuvoje baigiau 11 klasę ir išvykau. JAV dar kartą baigiau 11 klasę, tuomet 12 ir tada keliavau į universitetą.

– Į JAV turėjote vykti kartu su Macijausku. Kas nutiko, kad jūs išvykote, o jis liko?

– Turėjome su juo išvykti kartu į tą pačią mokyklą, bet jis paskutinę sekundę persigalvojo. Jau buvo nupirkti bilietai, nebebuvo kaip atsisakyti. O aš mėgstu laikytis savo žodžio. Buvau ir Kairiui pažadėjęs, kad vyksiu, tad nenorėjau pavesti žmonių ir išvykau vienas. Kaip matome, Macijauskui karjera susiklostė labai gerai.

– Esate baigęs „St. Vincent–St. Mary High School“ – tą pačią vidurinę kaip ir LeBronas Jamesas.

– Tiksliau jis baigė tą pačią mokyklą (juokiasi). Juk aš mokyklą baigiau anksčiau nei jis. Ši mokykla turėjo gerą trenerį, todėl manau, kad tik šio trenerio dėka LeBronas ten ir mokėsi. Šis strategas prieš tai treniravo NCAA komandas, todėl daugelis žaidėjų vien todėl rinkdavosi šią mokyklą – dėl gero trenerio.

– Universitete žaidėte Pitsburgo „Panthers“ komandoje. Kodėl rinkotės šį universitetą?

– Iš realiausių variantų dar dabar pamenu, kad rinkausi tarp „Clemson“, „Providence“, Pitsburgo universitetų. Iš geresnių universitetų turėjau 3-4 pasiūlymus, o iš žemesnio lygio buvo labai daug variantų. Visgi norisi eiti ten, kur aukštesnis lygis, bet kartais lietuviai prašauna. Gal geriau kartais eiti į žemesnį lygį ir gauti iš karto žaisti. Visgi aš negaliu skųstis, nuo pirmųjų metų gaudavau pakankamai laiko žaisti.

– Pitsburgo universitetą rinkotės tik pagal sportinį principą, ar ir pagal mokslo pusę?

– Aš labiausiai norėjau, kad universitetas būtų mieste, ar šalia miesto. Tuo metu „Panthers“ pradėjo treniruoti Benas Howlandas, buvo renkami nauji žaidėjai, tad man tai padarė didžiausią įspūdį. Kuomet rinkausi universitetą, teko lankyti ir kitus, bet jie būdavo viduryje laukų, tad tas man nepatiko.

– Treneris Howlandas „Panthers“ komandą treniravo būtent tuos ketverius metus, kuomet pats žaidėte toje komandoje. Koks tai treneris?

– Prieš ateinant šiam treneriui, „Panthers“ komanda „Big East“ konferencijoje buvo gana žemai, buvo problemų ir su žaidėjų drausme. Tuo metu tikrai situacija nebuvo labai gera, nors žaidėjai buvo pakankamai geri. Howlandas į komandą atsivedė būrį naujų žaidėjų – tarp jų buvau ir aš. Galima sakyti, kad treneris su tais naujais žaidėjais atgaivino komandą. Iš konferencijos dugno pakilome tarp lyderių. Iš ketverių metų, trejus žaidėme konferencijos finale, bet tik paskutiniais mano metais sugebėjome laimėti. Paskutinius dvejus metus tapome ir reguliariojo sezono nugalėtojais. Šis treneris komandą prikėlė iš pelenų.

– Esate žaidęs „Kovo beprotybėje“. Kaip ji atrodo iš vidaus?

– Trečiame ir ketvirtame kurse teko ten sudalyvauti ir abu kartus patekome į geriausiųjų 16-uką. Tai labai smagus laikotarpis, fanai keliauja, visur palaiko savo universitetą. Kartą žaidėme Kentukio arenoje ir mačą stebėjo apie 30 tūkst. sirgalių. Net į išvykos rungtynes, atvykdavo 5-6 tūkst. mūsų fanų. Sirgaliai užsisako autobusus, patys moka pinigus ir keliauja, ten tikrai niekas jų už dyką nevežioja. Mums labai padėjo, kad Pitsburge nėra NBA komandos. Visgi šiame mieste dominuoja amerikietiškas futbolas. Jie turi profesionalią komandą „Steelers“. Futbolo komanda yra ir universitete, tad ten šios sporto šakos tikrai niekas nepralenks.

– Į Europą atvykę amerikiečiai dažnai lygina mūsų krepšinį su NCAA. Ar matote tame panašumų?

– Panašumų rasti galima rasti visur – žaidžiama tuo pačiu kamuoliu, penki prieš penkis (juokiasi). Manau, kad paėmus geriausius Europos klubus ir geriausius JAV universitetus, tai amerikiečiai neturi jokių šansų. Ten dar žadžia paaugliai, o čia jau žaidžia profesionalai, daug matę, ragavę ir NBA duonos. Įsivaizduokite Maskvos CSKA žaidžiant su „Duke“ universitetu. Mano nuomone, universitetui būtų velniškai sunku.

– „Panthers“ komandoje turėjote keletą komandos draugų, kurie yra žinomi ir Europoje – tai Ricardo Greeras ir Brandinas Knightas.

– Greeras komandoje turėjo gerą statistiką – pelnydavo daug taškų, atkovojo nemažai kamuolių. Jis turėjo gana gerą karjerą Europoje. Mes su Knightu į Pitsburgą atėjome kartu 1999 metais ir mokėmės drauge ketverius metus. Jis yra daugelį metų NBA žaidusio Brevino Knighto brolis. Kuomet jis žaidė Klivlando „Cavaliers“ komandoje, kartais lankydavosi ir mūsų rungtynėse, nes Pitsburgas nuo Klivlando – tik pora valandų kelio. Kuomet baigiau universitetą atėjo naujas aukštaūgis Aaronas Gray, kuris taip pat nemažai metų praleido NBA.

– Šiemet buvote komandos draugai su ką tik iš NCAA grįžusiu Gilvydu Biruta. Pasikalbėjote apie koledžų krepšinį?

– Tikrai teko pakalbėti. Jis žaidė toje pačioje konferencijoje, kaip ir aš. Teko pasidalinti prisiminimais, buvo įdomu.

– Baigęs studijas, nutarėte tapti profesionalu?

– Aš prieš išvažiuojant į JAV žinojau, kad anksčiau ar vėliau sugrįšiu į Europą ir būsiu profesionalus krepšininkas.

– Kodėl pirma stotele tapo Lenkija?

– 2003 metų vasarą sportavau kartu su Lietuvos rinktine. Labai gerų pasiūlymų neturėjau, nes buvau naujokas. Agentas pasiūlė vykti į Vloclaveko „Anwil“, kurią tuomet treniravo Andrejus Urlepas. Buvau girdėjęs, kad jis geras treneris. Su agentu nutarėme, kad pažaisti ten bus gera patirtis.

– Vėliau žaidėte Prancūzijoje, Belgijoje, Latvijoje, Vokietijoje, Ukrainoje, Italijoje. Kuri šalis buvo įsimintiniausia?

– „Buitine“ prasme geriausias etapas buvo Vokietija. Kaip pas juos viskas sutvarkyta, kitiems tik mokytis. Žinoma, nežaidžiau Ispanijoje, geriausiuose klubuose, bet Vokietijoje tvarka buvo labai gera. Man patiko Italijoje, kur klimatas, maistas geras. Negaliu skųsti nė viena šalimi. Net Ukrainoje buvo gerai, gyvenau Dnepropetrovsko centre. Tai didelis, gražus miestas. Man problemų nekildavo, nes kalbėjau rusiškai. Žinoma, didžiausias Ukrainos skirtumas nuo kitų šalių, tai yra arenos. Taip pat būdavo varginančios kelionės.

– Tiek metų žaidžiant užsienyje, turbūt pasitaikė ir nemažai kuriozinių situacijų?

– Pamenu smagią istoriją, kuomet žaidžiau Ukrainoje. Skridome iš tarptautinių rungtynių atgal į Ukrainą. Pamenu, kad buvome Frankfurto oro uoste. Dieną prieš mūsų skrydį, pasikeitė oro uosto taisyklės ir visi skysčiai privalėjo būti supakuoti maišeliuose. Žinoma, klubų vadovai prisipirko įvairiausių viskių ir kitų gėrimų, o maišelių jiems nesupakavo. Viskas vyko prieš pat sulipant į lėktuvą, o iš vadų niekas normaliai angliškai nešnekėjo, tad buvau pakviestas kaip vertėjas. Ir tuomet prasidėjo derybos dėl įlaipinimo į lėktuvą. Rezultatas gavosi toks, kad 10 mūsų žmonių turėjo praleisti skrydį. Žinoma, ukrainiečiai gėrimų atsisakyti neketino (juokiasi). Kito reiso į Kijevą teko laukti apie 8 valandas. Bet tikrai vadovai nebuvo labai nusiminę, dėl šios situacijos tų butelių jie neišmetė (juokiasi).

– Teko pažaisti ir Maskvos CSKA. Kaip atrodo aukščiausio lygio komanda iš vidaus?

– Kiekvienas žaidėjas svajoja rungtyniauti Madrido „Real“, „Barcelona“, Pirėjo „Olympiakos“, Atėnų „Panathinaikos“, CSKA, Tel Avivo „Maccabi“ ar kitame elitiniame klube. Tuomet buvau be klubo, CSKA pakvietė trumpam laikui, bet su agentu pasitarę nusprendėme, kad verta priimti šį pasiūlymą. Nesigailiu praleisto laiko ten.

– Per karjerą turėjote daug įvairiausių trenerių. Kurie labiausiai užstrigę atmintyje?

– Žinoma, Urlepo griežtos rankos taisykles atsimenu iki dabar. Treniruodavomės dukart per dieną, po 3,5 valandos. Nuo kojų nuvarydavo taip, kad negalėdavai pajudėti. Kitas įsimintinas treneris buvo Rimas Kurtinaitis. Jis turėjo savo filosofiją, braižą. Iš jo daug ko išmokau. Taip pat man patiko Ramūnas Butautas. Jo krepšinio supratimas yra labai aukšto lygio. Treniruotės būdavo labai įdomios, pats treneris gerai bendraudavo su žaidėjais. Iš lietuvių labiausiai išskirti norėčiau būtent šiuos du trenerius.

Teko žaisti ir pas Antaną Sireiką, kuomet jis treniravo „Lietuvos rytą“, tačiau tai truko tik apie 3 mėnesius. Tai – įdomus treneris, su savom pažiūrom, kurios kardinaliai skiriasi nuo Butauto ar Kurtinaičio. Žinoma, Ettore Messina irgi paliko įspūdį. Visgi nemanau, kad Butautas ar Kurtinaitis labai nusileidžia Messinai. Ką pas Messiną išmokau, tai kad labai didelis dėmesys yra skiriamas mažoms detalėms. Kiek supratau, jo krepšinio filosofija ir susideda iš mažų detalių. Jeigu tu jas įgyvendini, tai komanda bus laiminti. Tuos mažus niuansus jis labai akcentuodavo ir per treniruotes, ir per draugiškas rungtynes. Tos mažos detalės mačo pabaigoje ir nulemia nugalėtoją.

– Geriausi karjeros metai prabėgo „Lietuvos ryte“?

– Vienareikšmiškai taip. Metai, praleisti su Kurtinaičiu, manau, buvau geriausi ne tik man, kad ir pačiam klubui. Laimėjome beveik visus turnyrus, kur dalyvavome. Komandos atmosfera viduje buvo labai gera. Bet kaip ir gali ji būti bloga, kuomet komandoje tėra du legionieriai? Žaidė daug lietuvių, o tai duoda teigiamą impulsą. Pasitaikė labai geri legionieriai – Milko Bjelica ir Chuckas Eidsonas. Žinoma, antrais metais Eurolygoje galbūt mums nesisekė taip gerai, bet negalime skųstis, nes daugeliui iš mūsų tai buvo debiutas stipriausiame turnyre.

– Eurolygoje žaidėte dvejus metus – kartą su „Lietuvos rytu“, kartą su „Neptūnu“. Per gyvenimą matėte daug gerų trenerių, žaidėjų, bet Eurolygoje ilgiau žaisti neteko.

– Ne viską lemia vien Eurolyga. Turėdavau pasiūlymų iš nepirmaujančių Eurolygos komandų, bet juos nustelbdavo geresni pasiūlymai iš Europos taurės dalyvių ar kitų čempionatų. Kiekvieną kartą renkiesi, kas yra geriau tau, tavo šeimai. Aš neakcentuodavau, kad privalau žaisti Eurolygoje. Žinojau, kad esu pajėgus ten žaisti, bet yra daug kitų lemiančių faktorių. Nereikia slėpti, finansiniai dalykai profesionalo karjeroje lemia nemažą dalį apsisprendimo.

 

– Žaidėte visose rinktinės jaunimo amžiaus grupėse, tačiau į vyrų rinktinę prasimušti nepavyko.

– Į rinktinę pakviestas buvau du kartus – 2003 metais mane pakvietė Sireika, o 2008 metų vasarą kvietimo sulaukiau iš Butauto. Bet tuo metu mano pozicijoje buvo labai daug gerų žaidėjų. Ten karaliavo broliai Lavrinovičiai, Songaila, Virginijus Praškevičius, Mindaugas Žukauskas, atėjo ir Linas Kleiza. Tuo metu jie buvo geresni žaidėjai už mane. „Ketvirtų“ numerių Lietuvoje niekada netrūko.

– Gal tas poilsis vasaromis buvo lemtingas faktorius, leidęs išvengti traumų?

– Prieš penketą metų buvo įplyšę kelio raiščiai, tad nesportavau du mėnesius. Tai buvo bene didžiausia trauma. Manau, mano sveikatai padėjo tai, kad vasaromis aš visada turėdavau bent 2 mėnesius poilsio. Aš juo puikiai pasinaudodavau. Vasaros pabaigoje pradėdavau sportuoti, fizinio rengimo treneriai paruošdavo programas ir jų laikydavausi. Pavyzdžiui, pažiūrėkite į Šarūną Jasikevičių, brolius Lavrinovičius, Rimantą Kaukėną, tą patį Robertą Javtoką. Jie eilę metų „varo“ be perstojo ir tai atsiliepia jų kūnams. Žaidėjai nėra robotai ir tai atsiliepia jų kūnams. Kadangi man neteko garbė žaisti rinktinėje, aš vasaromis pailsindavau savo kūną.

– Karjera artėja į pabaigą, ar šis sezonas bus paskutinis?

– Tikrai nesakysiu, kad paskutinis. Po sezono galvosiu, ką daryti toliau, bet manau, kad dar žaisiu. Jėgų turiu, žaidžiu dar pakankamai normaliai. Reikia tik nusispjauti ir tikėtis, kad nepatirsiu kažkokios traumos.

– Visgi karjerą norėtumėte baigti Lietuvoje, ar ryžtumėtės dar vykti į užsienį?

– Viskas priklauso nuo pasiūlymo ir situacijos. Jeigu pasiūlymas tenkina mano šeimą, sudaromos geros sąlygos vaikams, mane tenkina finansinė pusė, kodėl gi ne. Aš esu apkeliavęs daug šalių, prie skirtingų vietų prisitaikau greitai, kalbu keliomis kalbomis, tad man bėdų nekyla.

– Ar galvojate apie trenerio karjerą?

– Minčių yra visokių. Negaliu sakyti, kad labai labai trokštu tapti treneriu, nes kuo toliau, tuo labiau suprantu, ką treneris turi padaryti, ką turi išreikalauti iš žaidėjų ir kiek tai yra sunku. Kuomet esi krepšininkas, tu atėjai, sužaidei ir išėjai, o treneris turi sukti galvą nuolatos. Reikia mokėti su kiekvienu žaidėju pakalbėti, jį nuteikti, prieiti prie jo, išreikalauti maksimumą. O iš kiekvieno žaidėjo išreikalauti maksimumą yra didžiausias trenerio galvos skausmas, su amžiumi tai suprantu dar geriau. Kai būdavau jaunesnis, atrodydavo, kad kas čia sunkaus – parodei derinį, pabraižei ir viskas. Vienas žaidėjas ateina galvodamas, kad šiandien laimėsime 20 taškų skirtumu, kitas galvoja, kad už jį sužais kažkas kitas, va tokiose situacijose ir prasideda tikrasis trenerio darbas.

– Kadangi esate vyriausias komandos žaidėjas, galbūt jau dabar kažkiek patariate treneriams?

– Kartais pasiūlau savų variantų, treneris juos išklauso ir jeigu mato, kad taip gali būti geriau, jis tai panaudoja. Bet visgi treneris tam ir yra treneris, kad turėtų savo filosofiją ir mus treniruotų. Galima pas trenerį nueiti po treniruotės ir kažką paklausti papildomai. Komandoje turi būti autoritetas ir turi jo užduotis vykdyti.

– Iš jūsų kartos žaidėjų Jasikevičius neseniai tapo vyriausiuoju Kauno „Žalgirio“ treneriu. Galbūt jau teko pabendrauti su juo?

– Ne, nebendravome. Kuomet sporto halėje jiems pralaimėjome 30 taškų, pasveikinau Šarą, puikus krikštas vyriausiojo trenerio kėdėje (juokiasi). Manau, kad kaip ir žaidėjas, taip ir treneris turi savo braižą. Vieni būna ramesni, kiti karštesnio būdo. Kaip žaidėjai taikosi prie trenerių, taip ir treneris turi taikytis prie žaidėjų. Tai turi būti abiejų pusių bendradarbiavimas.

– Ar norėtumėte po karjeros dar keletą metų padirbti trenerio asistentu?

– Jeigu pradėčiau trenerio karjerą, tikrai norėčiau pradėti nuo asistento pareigų. Reikėtų eilę metų pabūti asistento pozicijoje, įsigilinti į šį darbą geriau. Kaip matote, vyriausiųjų trenerių galvos lekia labai greitai. Atrodo, kad daug krepšinio supranti, bet vis tiek trenerio darbas yra kitoks ir reikia laiko, norint jį perprasti. Vyriausiuoju treneriu gali būti tada, kada jautiesi tikrai tvirtai tam pasiruošęs.

Raktažodžiai
Sidebar placeholder