Tik pirmadienio vakarą su bronzos medaliais iš Austrijoje vykusio Europos jaunimo (iki 20 m.) tinklinio čempionato sugrįžusios merginos iškart kibo į darbą ir psichologiškai ruošėsi naujiems iššūkiams.
"Stengiamės pasikrauti vidinės energijos ir teigiamų minčių. Kaliningrade norėtume kautis dėl medalių, o Suomijoje tikslai kuklesni - įveikti bent kelias varžoves. Juk čia jau teks kovoti su moterimis, o ne jaunėmis ar jaunimu. Lygis bus kur kas aukštesnis", - "Vakarų ekspresui" sakė tinklininkės.
SU MEDALIU. I. Dumbauskaitė po kiekvienų varžybų stengiasi aplankyti gimtąją Klaipėdą ir artimiesiems parodyti savo iškovotus trofėjus. Eimanto CHACHLOVO nuotr.
Apie I. Dumbauskaitę pirmasis jos treneris Valdemaras Piešinas ne kartą yra itin gražiai atsiliepęs ir teigė tikįs, jog ši ateityje gali būti ir olimpietė.
"Tai gabi, užsispyrusi ir itin motyvuota kovotoja. Jos įgimtas talentas ir šoklumas - pavydėtinas", -kalbėjo V. Piešinas.
Šiemet kartu su Monika Povilaityte tapote pasaulio jaunimo (iki 19 metų) čempionėmis, pernai - Europos jaunių (iki 18 metų) čempionėmis. Prieš kelias dienas buvote tarp lyderių ir tarp Europos 20-mečių. Juk jums tik po 17 metų, o jau sugebate patiesti gerokai vyresnes varžoves. Kur ta sėkmės paslaptis?, - pasiteiravome I. Dumbauskaitės.
Užsispyrimas, noras ir įdirbis. Tinklinio sportui negailime savęs, aukojame laisvalaikį, atiduodame visas jėgas - kasdien treniruojamės po du kartus. Turime tikslą ir jo link einame.
Norime laimėti Europos dvidešimtmečių, dvidešimt vienerių ir dvidešimt trejų metų Europos čempionatus.
Po tokių sėkmingų startų kyla minčių apie 2016 metų Rio de Žaneiro olimpines žaidynes?
Tokių minčių kyla net labai daug. Jau seniai tokios mintys kirba galvoje, tačiau pastaruoju metu apie tai pasvajoju vis garsiau.
Kuomet bendravome prieš beveik dvejus metus, teigėte, jog pavarčiusi savo vaikystės dienoraštį radote įrašą: "Mano tikslas - tapti Europos čempione". Šį tikslą įgyvendinote. Galbūt dabar dienoraštyje įrašėte panašų įrašą ir apie olimpines žaidynes?
Nuo 12 metų dienoraštis jau nebepildomas, tačiau jau ir tada buvau parašiusi, kad mano svajonė - olimpinės žaidynės. Tikiu, kad tai gali išsipildyti. Dėsiu visas pastangas, kad tai ateityje įvyktų.
Teko girdėti, jog Austrijoje vykusiame čempionate jūsų duetą kamavo ir traumos.
Po ketvirtfinalio mačo ateinu, žiūriu, o Monika Povilaitytė sėdi ir verkia. Paklausiau, kas nutiko, o ji atsakė: "Nugarą surakino". Buvome gerokai išsigandusios, kad nebegalėsime tęsti kovos dėl medalių. Visgi masažais ir medikų pagalba sugebėjome rungtyniauti toliau. Žinoma, norėjosi dar aukštesnės vietos, tačiau ir trečia neblogai, žinant tai, su kokio lygio varžovėmis teko kautis.
Ieva, priminkite, kaip apskritai Jus likimas suvedė su tinklinio sportu?
Dar vaikystėje vasaromis su tėčiu nuolat keliaudavome į paplūdimį. Pamenu, kad dažniausiai vykdavome į Palangą, kadangi ten buvo sutvarkytos tinklinio aikštelės. Tėtis su draugais nuolat žaisdavo tinklinį, aš daugiau stebėdavau, retsykiais paduodavau kamuolį, bandydavau jį sviesti į orą. Vėliau tėtis paplūdimyje sutiko pažįstamą tinklinio trenerį ir sutarė, kad aš pabandyčiau lankyti šios sporto šakos užsiėmimus. Nuo 11 metukų treniravausi sporto salėje, o vėliau pradėjau žaisti daugiau paplūdimio tinklinį.
Pamenu, mama bandė mane atkalbėti nuo šios sporto šakos, motyvuodama, kad merginai tai nėra gerai, kad laikysena taps negraži ir panašiai. Bet vėliau suprato, kad man tinklinis itin patinka ir gerai sekasi, tad darė viską, kad tik man pagelbėtų siekti užsibrėžtų tikslų.
Dabar esu komandiruota į Vilnių, čia gyvenu, mokausi, bet savaitgaliais stengiuosi apsilankyti Klaipėdoje. Šis miestas man prie širdies.
Jūsų treniruočių grafikas labai įtemptas. Ar mokslams netrukdo?
Vienuoliktą klasę baigiau su pagyrimu, o dabar jau laukia paskutiniai mokslo metai vidurinėje mokykloje, vėliau - žiūrėsime.
Buvo pasigirdusių kalbų apie atstovavimą kitoms valstybėms. Kiek jos teisingos?
Apie tai daugiau kalbėjo treneriai - jiems siūlo. Žinoma, visada norėčiau atstovauti Lietuvai, nugalėjus maloniau klausytis mūsų šalies himno, bet nežinosi, kur nuves gyvenimas...
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą