Trenerio poste apšilęs V. Ginevičius apie akistatas su draugais: išsitaškome per rungtynes

41-erių V. Ginevičius trenerio darbo ėmėsi prieš penkerius metus. Buvęs Kauno „Žalgirio“ ir Lietuvos rinktinės įžaidėjas iš pradžių treniravo „Žalgirio“ dublerius. Dabar krepšininkas padeda siekti pergalių Utenos „Juventus“ komandai, eidamas jos vyriausiojo trenerio Žydrūno Urbono asistento pareigas.

„Utenoje su tuo pačiu kolektyvu dirbame antrą sezoną. Todėl savo pareigose jaučiuosi vis geriau ir tvirčiau“, ­­­– portalui Alfa.lt sakė V. Ginevičius.

– Kada nusprendėte tapti treneriu?

– Viskas įvyko gana spontaniškai, kai 2015-aisiais sulaukiau kvietimo treniruoti „Žalgirio“ dublerius. Iš tiesų, ketinau dar metelius kitus pažaisti, bet kažkas pasakė: užteks jau tau, užleisk vietą jaunimui ir eik bei pamėgink patreniruoti pats (šypsosi). Regis, tas kažkas nusprendė už mane patį.

– Kaip elgiasi krepšininkas, besiruošdamas tapti treneriu?

– Atvirai pasakysiu ­­­– tam specialiai nesirengiau. Kartais tokios mintys aplankydavo, tačiau specialių konspektų nekaupiau ar teorinės medžiagos nerinkau. Tik jau įvykus virsmui, stengiuosi nuolat gilinti žinias.

– Sukaupus žinių bei patirties, dar reikia mokėti jas perteikti.

– Būtent. Žinau ne vieną krepšinio specialistą, turintį daug žinių, bet negalintį perduoti jų žaidėjams. Ne visi treneriai tai sugeba.

Manau, kad man kol kas pavyksta, nes „Juventus“ žaidėjai įsiklauso. Aš stengiuosi neapkrauti jų įmantriomis frazėmis, savo poziciją dėstau aiškia ir suprantama kalba. Krepšinis juk paprastas žaidimas, nors kartu ir sudėtingas.

– Broliai Lavrinovičiai yra sakę, kad paprastas, nes tereikia apsiginti ir įmesti patiems...

– (Juokiasi) Broliukai tikrai tai žino. Aišku, pataikyti į krepšį irgi reikia mokėti.

– Su buvusiais bendražygiais krepšinio aikštelėje jums vis dažniau tenka susitikti jau greta jos, pasipuošus trenerio kostiumu. Apie ką tuomet kalbatės?

– Nesipykstame, netgi pasijuokiame vieni iš kitų. Juk per rungtynes išsitaškai įvairiausiais žodžiais, o po rungtynių vėl tampame draugais. Nebelieka pykčių, prisimename senus laikus.

– Jūsų trenerio darbo patirtis kol kas kukli. Ketinate ją kaupti toliau?

– Kai žaidžiau pats, negalvojau, kad kada nors tapsiu treneriu. Kaip minėjau, už mane nusprendė. Dabar dirbdamas asistentu taip pat negalvoju, kad tapsiu vyriausiuoju treneriu. Bet manau, kad po kelerių metų tai įvyks natūraliai.