Depresija – liga ar simptomas?

Ne tik psichoterapija, bet ir sportas, miegas, meditacija bei daug kitų būdų gali padėti pasveikti, todėl, pasak psichologų Mockų, reikia pasirūpinti ne tik jų populiarinimu, bet ir įgyvendinimu žmonių kasdienybėje.

Psichologų siūlomi pagalbos ir savipagalbos metodai yra saugūs ir veiksmingi, todėl jie nustebo susidūrę su plačiai visuomenėje paplitusia mąstymo tendencija – neva teisė gydyti psichikos sutrikimus priklauso tik gydytojams psichiatrams, o kitų pagalbos specialybių profesionalai turėtų pasitenkinti antraeiliu, pagalbiniu vaidmeniu.

Ne ką mažiau įsigalėjusi ir nuostata, kad ligą išgydyti galima tik vaistais, todėl specialistai ir žmonės, susiduriantys su depresijos simptomais, dažnu atveju labiausiai pasitiki būtent medikamentiniu gydymu.

Kaip tik todėl mėginimai siūlyti alternatyvius pagalbos metodus kai kada sutinkami priešiškai, o lengvai prieinami vaistai pamažu kuria mūsų valstybėje padėtį, kai trūksta ne tik lengvesnių intervencinių formų, bet ir apskritai prevencijos, profilaktikos, pastangų, kad žmonės pagalbos kreiptųsi nelaukdami sunkių būsenų.

Tad ką daryti, kai vaistai nebepadeda, o ilgesnė psichoterapija dėl įvairių priežasčių – lėšų trūkumo, gyvenimo ne viename iš didžiųjų miestų – žmogui neprieinama. Kodėl valstybė renkasi remti būtent gydymą vaistais, ir ar tikrai jis efektyviausias ir tvariausias? Apie visa tai klausiame Aušrą ir Antaną Mockus.

Depresija: ne visi klausimai atsakyti

– Iš pažiūros gali atrodyti, kad jau tiksliai žinome, kas yra depresija, kokios jos priežastys ir kaip ją išgydyti, o jūs sakote, kad svarbu ieškoti vaistams alternatyvių gydymo būdų. Kodėl?

Aušra: Šiuo metu esame sutarę, kad tam tikra žmogaus patyrimų visuma bus vadinama sutrikimu – depresija. Visgi svarbu suprasti, kad vienų ar kitų žmonių būsenų ar patyrimų vertinimas ir jiems priskiriami pavadinimai istorijos bėgyje kinta, o skirtingose kultūrose yra apibrėžiami vis kitaip.

Buvo laikas, kai melancholija buvo beveik madinga. Šiuo metu panašios būsenos laikomos sutrikimu, o jas patiriantys žmonės susiduria tiek su išorinėmis, tiek su vidinėmis stigmomis. Juo labiau, neretai kyla klausimas – kaip depresijos simptomus galime atskirti nuo paties gyvenimo?

Pavyzdžiui, jeigu žmogus išgyvena artimojo netektį ar įvairias krizes, traumines patirtis, sunkią adaptaciją, jam gali pasireikšti aibė depresinių simptomų. Jeigu jie trunka dvi savaites ar ilgiau, teoriškai žmogui galima diagnozuoti depresiją. Bet ar tikrai tai nėra norma, ar tikrai tokias būsenas ar patyrimus reikia gydyti, juo labiau vaistais? Taip ne tik gedulą, bet ir bet kokią žmogaus patiriamą gyvenimišką kančią galime pradėti vadinti liga.

Nėra vienos depresijos būsenų priežasties ir nėra vieno visiems veiksmingo pagalbos būdo. Kiekvienam žmogui, susiduriančiam su depresijos simptomais, tenka pačiam ieškoti, kaip tą gydymo ir savipagalbos dėlionę sudėlioti.

Svarbu ieškoti atsakymo į klausimą – kodėl susirgau depresija, taip pat svarbu ieškoti ir eksperimentuoti su skirtingais gydymo ir savipagalbos būdais, kad žmogus rastų, kas jam padeda. Kai akiratyje yra tik keli būdai, pvz., vaistai ir terapija, tai labai riboja pasirinkimą ir galimybes sveikti. Tad mes ieškome, gilinamės ir siūlome daugiau gydymo ir savipagalbos būdų, kuriuos žmogus gali išbandyti savimi rūpindamasis.

Antanas: Reikia pripažinti, kad daug ko apie depresiją nežinome, diskusijos, tyrimai akademiniame pasaulyje vyksta nuolat, o nusistovėjusios tiesos gali pasikeisti arba negalime būti visiškai jomis tikri.

Pavyzdžiui, jau 50 metų yra žinoma „serotonino hipotezė“, kuri paaiškina, kaip atsiranda depresija, kaip ji turėtų būti gydoma, tačiau vis dar keliami klausimai, ką neurotransmiteris serotoninas turi bendro su depresija, ar galima nustatyti priežastinius ryšius tarp serotonino ir depresijos, ar iš tikrųjų vienu neurotransmiteriu galima paaiškinti depresiją.

Šis daugeliui įprastas ir žinomas serotonino modelis sulaukia abejonių ir kritikos. Kita vertus, tiesa ir ta, jog kai kuriems žmonėms šis modelis veikia. Mokslininkai toliau tikrina hipotezes, kuria teorijas, bet praktiniame lygmenyje tiek gydytojams, tiek pacientams reikia konkrečių atsakymų, kaip gydyti ir gydytis, todėl ir valstybė visuomet pasirenka konkretų ligų gydymo modelį.

Lietuvos atveju teisiškai įtvirtintas biomedicininis depresijos gydymo modelis, tai yra tradicinė medicina, kai gydomi simptomai, todėl dominuoja gydymas vaistais, tačiau taikant vien tik šį gydymo būdą veiksmingumas yra ribotas, o kitų, kompleksinių paslaugų, žmonėms vis dar trūksta.