Antai laikas, per kurį iš mirusio donoro krūtinės išimta širdis turi pradėti plakti operacijos laukiančiojo kūne, - vos 4-5 valandos, kepenis reikia persodinti per 12 valandų.
Tokiu atveju į pagalbą gydytojams transplantologams oro keliu atskuba Valstybės sienos apsaugos tarnybos (VSAT) ir Karinių oro pajėgų (KOP) sraigtasparniai.
Kaip jaučiasi žmonės, kuriems patikima atsakinga užduotis - sraigtasparniu saugiai ir skubiai pergabenti ne tik donorinį organą, suteiksiantį kažkam galimybę pakilti antram gyvenimui, bet ir gydytojų chirurgų, transplantologų komandą?
Apie tai - pokalbis su KOP lakūnais - kapitonu Eduardu Gaučiumi, kapitonu Gediminu Puišiu, seržantu specialistu Eimantu Vaišvila, gelbėtoju vyresniuoju seržantu Remigijumi Kiburiu ir VSAT sraigtasparnių pilotais, vidaus tarnybos majorais Gintaru Jankūnu, Mindaugu Keršiu, Neriumi Markevičiumi ir vidaus tarnybos kapitonu Karoliu Pašukiu.
Dvejopi jausmai
Fakto, kad tenka skraidinti ne paprastą bagažą, o donorinį organą, dažniausiai - mirusiojo artimųjų dovanotą širdį - kalbinti pilotai nesureikšmina. Jiems tai esąs įprastas darbas, kurį reikia dirbti atsakingai.
Tiesa, pilotas G. Jankūnas, donorinius organus iš viso skraidinęs 7 kartus, prisimena, kaip jam su kolega teko orlaiviu pervežti patį pirmąjį donorinį organą.
"Tai buvo pirmasis toks skrydis, gali sakyti, kad buvo kažkas nauja, skrydžio specifika kitokia", - pasakoja pilotas. Tačiau tuomet, jo teigimu, nebuvo kada galvoti, ką skraidini - skridai, ir tiek", - sakė G. Jankūnas.
Visgi, anot jo, dažnai aplanko dvejopas jausmas: ir liūdesys, kad kažkas mirė, ir džiaugsmas, kad kažkas sykiu bus išgelbėtas.
Tris kartus gydytojus į transplantacijas skraidinusiam K. Pašukiui įsiminė ne pirmas kartas, kai orlaivio salone stovėjo specialus lagaminėlis su donoro širdimi, o kita: kad visi šitokie skrydžiai, kaip tyčia, išpuola naktį.
M. Keršys, donorinius organus skraidinęs 5 kartus, šios misijos nesureikšmina. Pasak jo, tai - viso labo galimybė paspartinti atsakingą medikų darbą. O iš visų skrydžių labiausiai įsimena tie, kai buvo kilta, skrista ir leistasi sudėtingomis meteorologinėmis sąlygomis.
N. Markevičius, donorinius organus skraidinęs keturis kartus, pabrėžia, kad skraidinant organus transplantacijai jaučia atsakomybę, bet tai nėra perdėtas jaudulys. Tiesiog aplanko suvokimas, kad padedi žmonėms.
Gavusią pranešimą apie tai, kad reikės gabenti donorinius organus, visą įgulą (2 pilotus, borto techniką ir gelbėtoją), pasak pašnekovų, apima laukimas kažko, kas netrukus įvyks.
"Jaučiamės taip, kaip jaučiasi gerą darbą darantys žmonės", - sako dukart su donoriniais organais skridęs G. Puišys.
E. Gaučius sraigtasparniu Mi-8T donorinius organus skraidino penkis kartus. Prieš skrydį galvoti apie tai, ką skraidinsi, nėra kada. Ir emocijoms pasiduoti tada nėra laiko.
"Tik, kai misija jau būna baigta, kai nutūpiame ant žemės, imi mąstyti, kas ką tik įvyko", - sako E. Gaučius.
Ypač E. Gaučių sukrėtė vienas skrydis - kai sužinojo, kad persodinimui skraidino ne bet kokius, o mažo vaikelio, kurio tėvai nelaimės akimirkoje sugebėjo pagalvoti apie kitus žmones, organus.
Ima ruoštis sulaukę kreipimosi
Ar greitai pilotai paruošia orlaivį skrydžiui? Jei pagalbos į juos kreipiamasi darbo valandomis, paprastai pasirengimas užtrunka per 15 minučių. Jei po darbo valandų, kaip dažniausiai ir būna, pasirengimas skrydžiui užtrunka ir iki poros valandų.
Skrydis iš Kauno į Vilnių, Santariškes, paprastai užtrunka mažiau nei pusvalandį. Iš uostamiesčio Santariškės pasiekiamos maždaug per valandą. Kai sutrukdo priešpriešinis vėjas, skrydis į Klaipėdą užtrunka maždaug 1 val. 20 min. Atstumas tarp Panevėžio ir Vilniaus įveikiamas maždaug per 40 minučių. Bet kokiu atveju, tai - kur kas greičiau, nei mėginti atstumą tarp šių miestų įveikti automobiliu.
Nepalankus skrydžiams oras, kai sninga, pusto, kai tirštas rūkas, o vėjo, kuris tą rūką išsklaidytų, nėra.
O blogiausios oro sąlygos - tuomet, kai lyja ir šąla, nes orlaivis skrisdamas apledėja. Specialios priemonės nuo apledėjimo gelbsti vos 10-15 minučių - vėliau metalinį paukštį ir vėl sukausto ledas.
Nėra kur leistis
Pilotams meistriškumą ir profesionalumą tenka pademonstruoti ne tik skrendant, bet ir tupdant orlaivį nedidelėse teritorijose, specialiai neįrengtose aikštelėse, degalinėse, stadionuose, automobilių aikštelėse ir pan.
Žinoma, sraigtasparnį patyrę pilotai be vargo nutūpdo, pavyzdžiui, kad ir Santariškėse esančiame transporto žiede. Tačiau visi supranta, kad toks nusileidimas tam tikra prasme yra rizikingas ir sukelia galimą avarijų pavojų.
Todėl VSAT orlaivių pilotai su pavydu žvelgia į užsienio kolegas, turinčius galimybes savo lėktuvus nutupdyti ant ligoninių stogų. "Apie tai galime tik pasvajoti", - atsidūsta pašnekovai.
Jų teigimu, aikštelių prie ligoninių, prie kurių tenka leistis, trūkumas ir yra didžiausia problema su transplantacijos procesu susijusiame jų darbe. Pilotai pastebi, kad prie Santariškių klinikų įrengta daug aikštelių automobiliams.
"Juk galėtų būti daugiaaukštė automobilių aikštelė, o ant jos stogo - aikštelė sraigtasparniams leistis", - VSAT kolegų vardu sako M. Keršys.
Ne geresnė padėtis ir Kaune, Klaipėdoje, kituose miestuose, į kuriuos ar iš kurių tenka skraidinti donorinius organus.
"Nė prie vienos ligoninės nėra tikros aikštelės, kuri tiktų sraigtasparniui leistis", - konstatuoja pašnekovai.
Būna, kad tenka leistis ir klampiose pievose. Kartą pavasarį Klaipėdoje, nusileidus tokioje pažliugusioje pievoje, užklimpo donorinių organų paimti atvažiavęs greitosios pagalbos automobilis.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą