Kokią karjerą padarė žmogus, kuris nematė „Grigeo Klaipėda” vamzdžio

Kodėl jie daugybę metų nepastebėjo klaipėdiečius nuodijančios taršos?

Tyrimui vadovavę prokurorai antradienį pranešė, kad galbūt nevalytos fabriko nuotekos į marias tekėjo 12 kilometrų ilgio vamzdžiu. To vamzdžio ir taršos mariose, jų žuvyje aplinkosaugininkai nepastebėjo.

Nepastebėjo net ir tada, kai neapsikentę baisaus tvaiko, pavojaus varpais ėmė skambinti uostamiesčio gyventojai. Jie pirštu bedė į šią konkrečią įmonę. Bet prireikė dar nemažai laiko, kol pareigūnai pasibeldė į „Grigeo Klaipėda” duris.

Kas trukdė pareigūnams uoliau atlikti savo pareigas?

Galbūt įtakos turėjo ir viena konkreti asmenybė, apie kurią praėjusį rudenį parengiau atskirą publikaciją. 2018 metais vietoj 8 regioninių aplinkos apsaugos departamentų veikti pradėjo viena centralizuota įstaiga – Aplinkos apsaugos departamentas.

Iki Seimo palaimintos reformos Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamentui vadovavo Andrius Kairys. Po reformos jis tapo Aplinkos apsaugos departamento direktoriaus pavaduotoju.

DELFI išsiaiškino apie nuslėptus jo ryšius su Klaipėdos regione interesų turėjusiais verslininkais. Valstybės saugumo departamentui (VSD) pateikus informaciją apie tarnautojo nuslėptus susitikimus ir gautas dovanas iš koncerno „MG Baltic“ ir kitų verslininkų, valdininkui nesuteikta teisė dirbti su slapta informacija.

VSD duomenimis, A. Kairys mažiausiai 7 – 10 kartų buvo susitikęs su koncerno atstovu, kai teisme nagrinėta byla dėl „MG Baltic“ priklausančios Šilutės etanolio gamybos įmonės „Biofuture“.

Ši įmonė kaltinta užteršusi Šyšos upę. A. Kairys, tuo metu vadovavęs Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamentui, be kita ko, nepasinaudojo galimybe inicijuoti civilinę bylą dėl žalos išieškojimo, nurodė VSD.

Praėjusių metų liepos pabaigoje, jau per antrą pokalbį su VSD, prieš atliekant poligrafo tyrimą, A. Kairys pripažino iš koncerno atstovų gavęs dovanų knygą ir butelį degtinės „Stumbras”. Per patikrinimą poligrafu Aplinkos apsaugos departamento direktoriaus pavaduotojas taip pat užsiminė anksčiau gavęs pinigų vokeliuose iš verslininkų, ūkininkų, dažniausiai – po 30 – 60 eurų.

Pasirodžius DELFI publikacijai, kurioje buvo paviešinti šie faktai, A. Kairys buvo pažemintas pareigose – tapo Aplinkos apsaugos departamento skyriaus vedėju.

Ar jo įtaka ir ryšiai regione galėjo trukdyti aplinkosaugininkams atlikti kontrolės veiksmus, galėtų pasakyti tik teisėsaugos pareigūnai. Bet faktas aiškus: jo vadovaujami pareigūnai garsiojo vamzdžio nerado arba tiesiog neieškojo.

Kaip bebūtų, atėjo metas pagalvoti apie naują aplinkos apsaugos standartą: valstybei būtų daug geriau, jei konkretaus padalinio pareigūnai tikrintų ne savo miesto ar rajono įmones. Dabar Raseinių aplinkosaugininkai tikrina Raseinių rajone veikiančias įmones, Kėdainių pareigūnai – Kėdainių įmones ir t.t.

Ne paslaptis, kad vietos aplinkosaugininkai greitai tampa artimais vietos verslininkų bičiuliais: medžioja tame pačiame medžiotojų būrelyje, jų žmonos, tėvai ar vaikai dirba pas tą patį verslininką, kurį jie turėtų tikrinti. Tie ryšiai tampa tokie tamprūs, kad objektyvumui vietos dažnai ir nebelieka.

Tokiu atveju tikrai sunku pastebėti, kad tavo kontroliuojamoje įmonėje padangų prisikaupė kelis ar net keliolika kartų daugiau nei buvo leista. Sunku užuosti miestą dusinančią nepakeliamą smarvę. Gal net Alytaus gaisro nebūtų buvę, jei padangas tvarkančią įmonę būtų tikrinę ne Alytaus, bet kitų miestų aplinkosaugininkai.

Tokių atvejų buvo ir daugiau. 2014 metais paaiškėjo, kad Vilniaus aplinkosaugininkai daugybę metų nepastebėjo, kaip viena įmonė sukaupė krūvas aplinkai ir žmonėms pavojingų kineskopų, kurių ji negalėjo kaupti.

Druskininkų pareigūnai už šalia mero sodybos esančios upės vagos pakeitimą ir supiltą gruntą taip surašė protokolą, kad bet kokio teismo neįmanoma laimėti. Visi kraipė galvas, kaip patyrę aplinkosaugininkai galėjo daryti tokias klaidas.

Ypatingai atliekų tvarkymo sritis jautri korupcijai. O aplinkosaugininkams atsilaikyti iš tiesų sunku – jų algos labiau nei juokingos. Vos kelis šimtus eurų uždirbančiam pareigūnui sunku likti principingam, kai verslas bet kokia kaina stengiasi sumažinti veiklos sąnaudas aplinkos ir tuo pačiu mūsų visų sveikatos sąskaita.

Juo labiau aplinkosaugos srityje pučia ir stiprus politinis vėjas. Kaip žinia, stambioji pramonė mielai remia politines partijas. Taip, žiūrėk, pastebi pažeidimą, surašai protokolą, byla pasiekia teismą ir ateina iš Vyriausybės pageidavimas, kad reiktų sudaryti taikos sutartį. Tuoj politikai pragysta, kad milijoninės žalos gamtai atlyginimas – tai tikrų tikriausias verslo žlugdymas.

Jau buvau sakęs, kad kuo labiau terši gamtą, tuo mažesnė tikimybė, kad reiks mokėti baudą ir atlyginti gamtai padarytą žalą. Baudų mokėti nenori ir valstybė. Štai ir garsioji Vilniuje trūkusio nuotekų vamzdžio avarija, kai buvo nuspręsta vilniečių nuotekas paleisti tiesiai į Nerį. Kiek kainavo šis sprendimas? Nieko!

2018 gegužę kilo naujas skandalas, kad į Nerį iš Vilniaus nuotekų valyklos galbūt teka nevalytos nuotekos. DELFI tuomet atliko tyrimą. Laboratorijoje ištirtas vandens mėginys. Nustatyta tarša. Tačiau savivaldybė nuo baudų ir tada išsisuko.

Visi prisimena Kėdainių atvejį, kai į upę tekėjo prastai valytos nuotekos. Negirdėti, kad šis aplinkos teršimas būtų brangiai kainavęs.

Jei atsakomybės kratosi valstybė, nenuostabu, kad kratosi ir verslas.

Svarbu iš anksto užbėgti tokiems įvykiams už akių, nes padarytos žalos aplinkai neatperka jokie pinigai. O čia labai svarbu stipri aplinkosaugininkų kontrolė. Juk sukontroliuoti „Grigeo Klaipėda” teoriškai nėra sunku: skaitikliai parodo, kiek vandens per mėnesį įmonei patiekta ir skaitikliai parodo, kiek vandens išleista į nuotekų valymo įrenginius.

Jei į nuotekų valyklą atiteka mažiau nei įteka į įmonę – blogai. Reikia kuo skubiau patikrinti. Žinodama, kad kontrolė griežta ir išsisukti nepavyks, įmonė nesukčiaus. Bet kai žinai, kad realios kontrolės nėra, arba atvažiuos patikrinti medžioklės būrelio draugas iš anksto suplanuotu laiku, tai turime tai, ką turime.

Tačiau nemažiau stebina Aplinkos apsaugos departamento direktoriaus Vaido Laukio tylėjimas. Jo pavaldiniai daugybę metų nesugebėjo rasti miestą smarve dusinančio vamzdžio, o paaiškėjus taršos šaltiniui jis tesugeba tylėti.

Direktorius su žurnalistais nebendrauja, į klausimus neatsakinėja, informacijos neteikia. Lyg čia jo atsakomybės visai ir nebūtų. Alytaus ir Klaipėdos atvejai rodo, kad direktorius situaciją departamente vargiai kontroliuoja.

Tokiu atveju atsakomybę už neveikiantį departamentą turėtų prisiimti aplinkos ministras Kęstutis Mažeika. Tačiau ir jis mano, kad su aplinkosaugininkais viskas gerai. Vietoj to, kad vamzdžio nemačiusiems pareigūnams keltų klausimus, jis padėkojo už puikiai atliktą darbą. Jei beveik 10 metų nesugebėjimas rasti taršos šaltinio vadinama geru darbu, tai kas tuomet yra blogas darbas?

Belieka padėkoti prokurorams, kurie puikiai atliko aplinkosaugininkų darbą.

Autorių galite rasti Feisbuke.