Mano tėvo laiškas

„Šį laiškelį rašau AT Prezidiumo rūmuose 1990 m. kovo 24 d. 3 val. (naktį).

Deputatai neišeina iš Prezidiumo patalpų, mes laukiame tankų atvažiuojančių nuo Kauno pusės.

Ką tik pranešė, kad tankų kolona (98 tankai) jau Vilniuje prie Baldų kombinato.

Parašas

Kovo 24-oji - du mėnesiai nuo sausio tryliktosios, dvi savaitės po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo. Ir niekas neaišku, viskas lyg tirštame rūke.

Tik viltis kurią teikia žmonių vienybė ir palaikymas, jų dvasios jėga ir tikėjimas!

Gal ir nebūsiu šimtu procentų tikslus, bet tada nesutikau nė vieno žmogaus kuris kalbėtų apie turtus, pinigus ar kitus labai materialius daiktus.

Tai buvo dienos kada atitrūkus nuo materialių dalykų, virš visų mūsų galvų pleveno bendražmogiškumo idealai, tikėjimas, kad patys, be vyresniojo ar kokio kitokio brolio, galime kurti savo valstybę.

Kodėl apie tai kalbu ir dar tokią skausmingą mums dieną?

Dėl to, kad tada dvasiniai idealai laisvai skleidėsi visuomenėje, bet per menkai užvaldė piliečius, neįsitvirtino jų pasaulėjautoje.

Juk per šimtmečius daug kartų patyrę karus, nesantaiką ir beprasmybę mes nieko taip ir neišmokome.

Dabar niekas mums netrukdo gyventi santarvėje, bet ar gyvename?

Deja, realybė rodo, kad visuotinis meilės ir susiklausimo siekimas niekuomet iki galo netenkina žmonių, dėl įvairių ir labai skirtingų priežasčių neįgyvendinusių savo siekių, kamuojamų netikrų priešų, pavojų ir idėjų.

Vidutinybių minioje visada atsiras žmonių gimdančių pyktį ir priešiškumą, visada pasiruošusių meile pakeisti neapykanta, atjautą – egoizmu, viltį – nusivylimu ir iš visos tokios nykumos išspausti sau naudą sau.

Graudu žiūrėti į jaunus žmones tiek Rusijoje, tiek Vakaruose ar Lietuvoje, nekantraujančius kuo greičiau susitikti su priešu, jį nugalėti, o geriausiai – sunaikinti!

Ir tų priešų netrūksta nei anapus krašto sienų, nei valstybės viduje.

Ir tai yra suprantama, nes tie „priešai“ iš tiesų yra tokie patys kaip mes, kurie iš esmės neturi kuo dalintis, pavydėti, juoba muštis ar žudyti vieni kitus.

Tačiau neapykantos liepsna nesunkiai užvaldo žmonių, ypač jaunų, protus, ir paverčia gyvenimą nei pradžios nei pabaigos neturinčia kova už išlikimą.

Toks karas yra beprasmis ir jis, vis tik, turi baigtis, nes tautos ir valstybės vertė matuojama ne fanatikų skaičiumi joje, ne pinigais ar aukso atsargomis, bet jos dvasinėmis vertybėmis, susitelkimu, pagarba kitiems, kūrybinėmis galiomis...

Sausio 13- oji mums tokį šansą davė ir mano tėvas, laukdamas tankų atakos Aukščiausiosios Tarybos rūmuose.

Jis tikėjo, kad atkurtoje Lietuvoje viskas pasikeis, kad ateityje mes gyvensime santarvėje.

Antraip, vargu, ar būtų mums rašęs tą laiškelį.